Aukštaitija

Regiono vardas

Pirmą kartą Aukštaitijos vardas paminėtas Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje kalbant apie 1294 m. įvykius, paskui ne kartą iškyla kryžiuočių ir Lietuvos XIV a. šaltiniuose, o paskutinį kartą paminėtas 1420 m. Vytauto laiške, kur paaiškinta jo reikšmė (žemė, kuri yra aukščiau nei žemaičių) ir nurodoma, kad jį tevartojantys jau tik žemaičiai. Tačiau 1323 m. Aukštaitijos sąvoką tebevartojo ir paties Didžiojo kunigaikščio Gedimino kanceliarija, suvokdama ją kaip vieną iš dviejų tikrosios Lietuvos sudedamųjų dalių (šalia Žemaičių). Jau XIV a. šaltiniuose kaip skiriamoji Aukštaitijos ir Žemaitijos riba išryškėjo Nevėžis. Ji išsilaikė iki XIX a., kai ėmė formuotis Nevėžio nesiekiančios tarminės Žemaitijos samprata. XVI–XIX a. Aukštaitija buvo suvokiama kaip viena iš dviejų tikrosios Lietuvos sudedamųjų dalių, bet vadinta jau ne Aukštaitija, o Lietuva siauresne prasme (atsirado dichotomija „Žemaičiai ir Lietuva“). Pastaruoju metu išpopuliarėjo archeologo Adolfo Tautavičiaus hipotezė, kad pirmine prasme aukštaičiais vadinosi tik Vidurio Lietuvos gyventojai (abipus Nevėžio), tačiau rašytiniais šaltiniais tokia Aukštaitijos samprata nepagrindžiama.

Istorinės ištakos

Istorinė Aukštaitija, arba „tikroji Lietuva“, buvo viena iš keturių pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalių. Lietuvos kunigaikštystė susikūrė apie XII a., o sėkmingos jos valdovų politinės diplomatijos dėka netrukus tapo ir galingiausia tarp baltų žemių. Vienas iš senesnių Aukštaitijos centrų buvo Kernavė, vėliau valstybės sostinės titulą perėmė Trakai, Vilnius. XIII–XIX a. Aukštaitija smarkiai išsiplėtė. Baltų (aisčių) gentinių darinių palikimas ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais lėmė šiandieninės Aukštaitijos savitumą, gyvensenos ir etninės kultūros įvairovę.

Regiono centrai

Dėl Aukštaitijos centro vardo nuo seno konkuruoja du miestai – Utena ir Panevėžys. Utena pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1261 m., nuo XIV a. buvo administraciniu valsčiaus centru. Šis miestas pasižymi stipria aukštaitiška savimone. Panevėžys pirmąkart paminėtas beveik 250 metų vėliau (1503 m.), administraciniu centru tapo XVI a. Būdamas patogioje geografinėje padėtyje, Panevėžys yra vienas didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu turintis regiono centro reikšmę.

Herbas ir vėliava

2006 m. Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Aukštaitijos heraldinių ženklų – herbo ir vėliavos – projektus. Jie sukurti remiantis Žygimanto Augusto laikų Lietuvos mažuoju antspaudu.

Raudona Vyčio spalva reiškia gyvybę, meilę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują, o sidabrinė – kilnumą, sąžiningumą, dorumą. Aukštaitijos herbą laiko angelai, pasirinkti kaip simbolinė krašto apsauga. Herbo apačioje lotyniškai užrašyta „Patriam tuam mundum existima“, lietuviškai reiškia „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu“ (priminimas, kad pasaulis prasideda nuo gimtosios žemės). Aukštaitijos vėliavos fonas raudonas, jo centre – Aukštaitijos herbas.

Kraštovaizdis

Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai – čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas – Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė, tekanti pro Anykščių šilelį, Puntuko riedulį ir Andrioniškio miškus. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platybės, šiaurėje pereinančios į Mūšos–Nemunėlio lygumą, dar toliau – į Žemgalės lygumą, kurias dėl derlingiausių žemių galima pavadinti Lietuvos aruodu. Šiauriniame regiono pakraštyje – palatvėje – atsidengia dolomito klodai, gipso telkinius tirpdęs vanduo kuria vis naujas karstines įgriuvas Pasvalio–Biržų krašte. Vakarų Aukštaitijos (esančios Vidurio Lietuvoje) kraštovaizdį paįvairina Žaliosios ir Biržų girios, kiti miškai ir giraitės.

Etninė architektūra

Seniausieji krašto gyventojai kurdavosi paupiuose, netgi pelkėse bei kituose vandens telkiniuose – aptikta juose stovėjusių polinių gyvenviečių pėdsakų. Regiono gyvenimą labai pakeitė XV a. įsigalėjusi baudžiava ir XVI a. pradėta Valakų reforma, kai apylinkių žmonės buvo keliami į taisyklingai suplanuotus gatvinius rėžinius kaimus. Tuomet tik didžiųjų žemvaldžių nepasiektuose plotuose išliko mažesnių kaimelių ar sodybų, kur trobesiai sustatyti laisviau. Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo puikuodavosi spalvingi gėlių darželiai. Ūkiniai trobesiai buvo statomi rėžio gilumoje, kartais ir kitapus gatvės. Senovinį gyvenimą priminė didieji aukštaičių kluonai – aukštos jų stogų kupetos apgobdavo erdvias šalines (jose būdavo kraunamas derlius) ir grendymą (ant jo kuldavo spragilais, laikydavo vežimus ir kt.). XIX a. įsigalėjęs ūkio padalijimo sūnums paprotys vis labiau tankino gatvinius kaimus, mažažemiai paveldėtojai statėsi vis skurdesnius trobesius. Derlingose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse gyvenę turtingesni valstiečiai statėsi didesnius ir puošnesnius pastatus, išsikeldavo į vienkiemius, kur atsirasdavo ir dvareliams prilygstančių trobesių – dviaukščių tvartų, didžiųjų svirnų, puošnių pirkių ar naujoviškesnių medinių namų, o palatvėje – ir mūrinių statinių. Prieškarinėje Lietuvos Respublikoje įvykdžius žemės reformą, dauguma senųjų gatvinių kaimų išsiskirstė, susikūrė daugybė naujų vienkiemių.

Patarmės

Pagal tarmių klasifikaciją beveik visa Aukštaitija priklauso rytų aukštaičių patarmei. Ji dar skirstoma į anykštėnų (Anykščiai, Adomynė, Balninkai, Lyduokiai, Panemunėlis, Svėdasai, Žemaitkiemis), kupiškėnų (Kupiškis, Palėvenė, Pandėlys, Papilys, Skapiškis, Subačius), panevėžiškių (Panevėžys, Biržai, Joniškėlis, Karsakiškis, Kavarskas, Krekenava, Linkuva, Miežiškiai, Nemunėlio Radviliškis, Pasvalys, Pašvitinys, Pušalotas, Raguva, Ramygala, Saločiai, Siesikai, Smilgiai, Šeduva, Traupis, Vabalninkas, Vaškai, Vidiškiai, Žeimelis), širvintiškių (Širvintos, Gelvonai, Giedraičiai, Musninkai, Ukmergė), uteniškių (Utena, Alanta, Daugailiai, Debeikiai, Dusetos, Inturkė, Kriaunos, Kuktiškės, Molėtai, Obeliai, Rokiškis, Salakas, Užpaliai, Zarasai), vilniškių (Adutiškis, Daugėliškis, Dysna, Dotenėnai, Dūkštas, Ignalina, Kaltanėnai, Linkmenys, Mielagėnai, Palūšė, Rimšė, Švenčionėliai, Švenčionys, Tverečius).

Vakarinei Aukštaitijos daliai būdingos vakarų aukštaičių patarmės – šiauliškių (Jonava, Joniškis, Pašušvys, Rudiškiai, Skaistgirys, Šakyna, Šaukotas, Žagarė) ir kauniškių (Kaišiadorys, Vilkija).

Etninė muzika

Aukštaitija garsi sutartinėmis – savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis (iš kurių kai kurios buvo šokamos ir žaidžiamos) bei ragų, daudyčių, skudučių, lamzdelių, kanklių instrumentinės polifonijos kūriniais. Nuostata Aukštaitiją laikyti vokalinio daugiabalsiškumo židiniu Lietuvoje yra neatsitiktinė – iki pat XX a. pradžios Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo senasis polifoninis stilius – sutartinės ir joms artima instrumentinė muzika. (Sutartinės pripažintos unikaliu tradicinės muzikos fenomenu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Kasmet vis kitame mieste rengiamos Aukštaitijos regiono sutartinių šventės „Sutarjėla“).

Tautinis kostiumas

Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys kai kuriose vietovėse ryšėjo dar XX a. viduryje. Lininiai drabužiai Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų – žičkų – geometriniais ornamentais. Ypač puošnios aukštaičių liemenės, kurias siuvo iš brangių pramoninių audinių – brokato, šilko, aksomo, rečiau – iš namie austų. Merginos puošėsi karūnėlėmis ir galionais, kurių galus užpakalyje sukryžiuodavo, o prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai gražiai krisdavo ant nugaros. Ypatingos Kupiškio apylinkėse pamergių dėvėtos karūnėlės, vadinamos kalpokais. Aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais. Moterys juosėjo pintinėmis ir rinktinėmis, vyrai – pintinėmis ir vytinėmis juostomis.

Kulinarinis paveldas

Kulinarinis paveldas. Aukštaitija garsėja blynais. Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, prie ugnies – tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškas blynų receptas – rauginti blynai, užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Po skerstuvių kepami kraujiniai blynai – į ruginę tešlą įplakama kraujo.

Kitas populiarus aukštaičių patiekalas yra virtiniai – tai miltinės tešlos kukuliai su įdaru. Mėgsta aukštaičiai ir kakorus (makorus), kurie kiekvienam Aukštaitijos pakraštyje vis kitokie, bet pagrindas – virtos ir sutrintos bulvės bei miltai. Prie šių ir kitų patiekalų aukštaičiai patiekia daugybę dažinių – taukinį, kruopinį, bulvinį, kopūstinį, burokinį, kiaušininį, miltinį.

Šiauriniai aukštaičiai pasižymi ilgametėmis miežinio salyklinio alaus gaminimo ir vartojimo tradicijomis, per Sekminių sambūrius rengtais sudėtinio alaus pobūviais.

Kitos savitos tradicijos. Aukštaitija išsiskiria unikaliais Sekminių papročiais: pavyzdžiui, Ignalinos r. Meironių kaime dar gyvuoja paprotys per Sekmines plukdyti vainikais papuoštas karves į ežero salą ganytis. Savitumu pasižymi ir vidurvasario kupolinių tradicijos, ilgiausiai išlikusios regiono pietrytinėje dalyje.

X