Aukštaitija

Etninė architektūra

Seniausieji krašto gyventojai kurdavosi paupiuose, netgi pelkėse bei kituose vandens telkiniuose – aptikta juose stovėjusių polinių gyvenviečių pėdsakų. Regiono gyvenimą labai pakeitė XV a. įsigalėjusi baudžiava ir XVI a. pradėta Valakų reforma, kai apylinkių žmonės buvo keliami į taisyklingai suplanuotus gatvinius rėžinius kaimus. Tuomet tik didžiųjų žemvaldžių nepasiektuose plotuose išliko mažesnių kaimelių ar sodybų, kur trobesiai sustatyti laisviau. Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo puikuodavosi spalvingi gėlių darželiai. Ūkiniai trobesiai buvo statomi rėžio gilumoje, kartais ir kitapus gatvės. Senovinį gyvenimą priminė didieji aukštaičių kluonai – aukštos jų stogų kupetos apgobdavo erdvias šalines (jose būdavo kraunamas derlius) ir grendymą (ant jo kuldavo spragilais, laikydavo vežimus ir kt.). XIX a. įsigalėjęs ūkio padalijimo sūnums paprotys vis labiau tankino gatvinius kaimus, mažažemiai paveldėtojai statėsi vis skurdesnius trobesius. Derlingose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse gyvenę turtingesni valstiečiai statėsi didesnius ir puošnesnius pastatus, išsikeldavo į vienkiemius, kur atsirasdavo ir dvareliams prilygstančių trobesių – dviaukščių tvartų, didžiųjų svirnų, puošnių pirkių ar naujoviškesnių medinių namų, o palatvėje – ir mūrinių statinių. Prieškarinėje Lietuvos Respublikoje įvykdžius žemės reformą, dauguma senųjų gatvinių kaimų išsiskirstė, susikūrė daugybė naujų vienkiemių.

X