Aukštaitija

Etninė muzika

Aukštaitija garsi sutartinėmis – savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis (iš kurių kai kurios buvo šokamos ir žaidžiamos) bei ragų, daudyčių, skudučių, lamzdelių, kanklių instrumentinės polifonijos kūriniais. Nuostata Aukštaitiją laikyti vokalinio daugiabalsiškumo židiniu Lietuvoje yra neatsitiktinė – iki pat XX a. pradžios Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo senasis polifoninis stilius – sutartinės ir joms artima instrumentinė muzika. (Sutartinės pripažintos unikaliu tradicinės muzikos fenomenu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Kasmet vis kitame mieste rengiamos Aukštaitijos regiono sutartinių šventės „Sutarjėla“).

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje bepradedąs įsigalėti homofoninis daugiabalsiškumas, manoma, pirmiausia suleido šaknis Aukštaitijoje, iš ten plito į kitus regionus. Tarp arba greta senojo ir naujojo daugiabalsiškumo rūšių Aukštaitijoje gyvavo ir monofonija (vienbalsiškumas), kuri yra dvejopa: 1) seniausios ir senõs sandaros dainų klodas (gyvulių ganymo šūksniai, signalai; raliavimai, ridavimai, verkavimai, lopšinės ir kt.); 2) vėlesnės lyrinės vienbalsės dainos.

Rytų aukštaičiai paprastai dainuoja aukštesniais, lengvai vibruojančiais balsais, o labiau į vakarus ir šiaurę – apie Šeduvą, Pakruojį, Biržus – balso spalva tamsesnė, išgaunamas gilesnis garsas. Aukštaitijoje pagal tam tikrus bruožus (dainavimo stilių, balso tembro savybes, melodinius ir intonacinius branduolius ir kt.) galima išskirti tam tikrus subregionus. Pavyzdžiui, pastebėta, kad savitomis pradinių melodinių intonacijų slinktimis pasižymi dainos, gyvuojančios lokalioje teritorijoje, kuri iš dalies tapatintina su pietų panevėžiškių tarmės plotu. Kai kur aptinkami saviti pritarimo antruoju balsu būdai: antai Ukmergės, Molėtų, Kėdainių ir Panevėžio (pietvakarinės dalies) rajonuose pritariantieji balsai vietomis dainuoja vienbalsiai su pirmuoju balsu. Panevėžio r. Nibragalio kaime iki šių dienų išliko savita daugiabalsio dainavimo tradicija, vienam iš balsų bosuojant („bosavojant“). Panašus bosavimas dainuojant trim arba keturiais balsais anksčiau buvo žinomas ir kitose Aukštaitijos vietose. Pietryčių pakraščio dainų melodika gimininga Rytų Dzūkijos muzikiniam dialektui – kartais nustatyti ribą tarp rytų aukštaičių ir rytų dzūkų labai sudėtinga.

Regionas garsėja gausiomis ir įvairiomis vestuvių dainomis, ypač vestuvininkų (pamergių, svočios ir kt.) apdainavimais, skambiais šienapjūtės valiavimais, ilgomis linarūtės dainomis, apdainuojančiomis visą „lino mūką“ ir, žinoma, smagiomis vaišių dainomis, kurios neatsiejamos nuo Aukštaitijoje tebegyvuojančio aludarystės papročio.

Aukštaitijoje nuo seno vyravo labai įvairūs muzikos instrumentai. Senojo stiliaus polifoniniams kūriniams groti naudoti skudučiai, lamzdeliai, mediniai trimitai (ragai ir daudytės), penkiastygės kanklės, rečiau – birbynės, monofoniniams – lumzdelis, ožragis, birbynė ir kt. Rytų Aukštaitijoje populiari buvo dūda, arba dūdmaišis (kulinė dūda, kulinė su ūku, Labanoro dūda ir pan.). Iki šiol Rytų Lietuvos kaimuose tebeskambinama cimbolais, griežiama Peterburgo armonikomis, mušamas tambūrinas (barabanas, būbnelis ir pan.). Peterburgo (peterburgska) armonika ypač mėgstama groti Zarasų, Rokiškio ir gretimuose rajonuose. (Grojimo Peterburgo (peterburgska) armonika tradicijai puoselėti Utenoje rengiami Peterburgo armonikos festivaliai.) Aukštaitijoje populiarios instrumentinės kapelos, kurių sudėtis gali būti labai įvairi: smuikas, armonika, barabanas; smuikas, klarnetas, armonika; ir pan. Griežta ir dviem smuikais; smuiku pritariant devyniastygėmis kanklėmis ir pan. Kapeloje anksčiau grota ir bandūrėliu, lamzdeliu, lūpine armonikėle, beržo tošimi.

X