Bendra informacija

Bendra informacija apie Lietuvos etnografinius regionus

Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialusis ir nematerialusis paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.). Tokie etnografinio regiono požymiai nurodyti ir Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime: etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.

Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva), Mažoji Lietuva ir Žemaitija. Šie regionai formavosi skirtingu laiku, dėl to skyrėsi ir jų vaidmuo istorijoje. Visi penki regionai išryškėjo tik XIX a., iki tol istoriniai faktai pateikia duomenų tik apie vieną kitą Lietuvos regioną (daugiausia Žemaitiją). Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį.

Tarp Lietuvos etnografinių regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių įvairove. Ši įvairovė netolygi pagal skirtingą paveldo pobūdį, kadangi kiekviena paveldo rūšis turi savitus raidos dėsningumus: pavyzdžiui, architektūra gali turėti vieno regiono požymius, tarmė – kito regiono, tačiau su ja nebūtinai sutampa muzikinio folkloro ypatumai. Toks regioninių savitumų susimaišymas vyko ir dėl natūralios demografinės asimiliacijos. Gretimų etnografinių regionų ribų persipynimas atskleistas, pavyzdžiui, Lietuvos etnografiniame žemėlapyje, parengtame pagal XIX a. materialinės kultūros duomenis (žr. Pasaulio atlasas. Lietuva. „Pradai“, V., 1999).

Dėl tokio regioninių požymių persipynimo griežtas ribas tarp Lietuvos etnografinių regionų galima nustatyti tik sąlygiškai. Etninės kultūros globos taryba 2003 m. rugsėjo 17 d. pateikė rekomendaciją „Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo“, papildytą žemėlapiu „Lietuvos etnografiniai regionai“ (sudarė D. Pivoriūnas ir Ž. Šaknys), kuriame sąlygiškai griežtos regionų ribos nurodytos pagal seniūnijas.

Šis žemėlapis buvo parengtas remiantis įvairių mokslinių tyrimų rezultatais, ekspertų (etnologų, etnomuzikologų, lingvistų, istorikų ir kt.) išvadomis ir rekomendacijomis. Šalia pateikiamoje rekomendacijoje atkreipiamas dėmesys, kad pastarajame šimtmetyje Lietuvoje vykę demografiniai pokyčiai (migracija, kolektyvizacija, trėmimai, spartus miestų augimas ir kt.) neigiamai paveikė regioninių tradicijų raidą ir išplitimą, dėl to siūlomos sąlyginės etnografinių regionų ribos kai kur galėtų būti tikslinamos remiantis vietos žmonių apsisprendimu.

Toliau pateikiami duomenys apie kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono istorines ištakas, regiono centrą (-us), heraldiką, kraštovaizdžio, etninės architektūros ir etninės muzikos ypatumus, patarmes, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą ir kitas savitas tradicijas.

X