Dzūkija (Dainava)

Istorinės ištakos

Manoma, kad vėlyvojo geležies amžiaus jotvingiams priklausiusios dainavių genties palikimas – akmenų pilkapiai dešiniajame Nemuno krante ir Merkio baseine. Dainavos žemė greičiausiai apėmė visą dainavių genties gyventą kraštą, daug didesnį negu šiandieninė Dzūkija. Manoma, kad tai buvo viena iš keturių jotvingių žemių. Pirmą kartą ji kaip „terra Deynowe“ (Dainavos žemė) paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Dažnai puldinėjami lenkų, rytų slavų, voluinėnų ir kryžiuočių, jotvingiai nusilpo ir ėmė nykti, todėl XII–XIII a. Dainava buvo įjungta į LDK sudėtį, o tai nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą. Iš pradžių Dainava tapo Trakų dalinės kunigaikštystės, o nuo 1413 m. – Trakų vaivadijos dalimi. Istorikai teigia, kad senovės dainavius visiškai tapatinti su mūsų dienų dzūkais negalima, tačiau daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje.

Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų (cikriniai), laukų ir užnemunės dzūkus. galima pastebėti, kad savitais, išskirtiniais bruožais pasižymi ir Dieveniškių, Švenčionių bei kitų arealų dzūkai, kurie gyvena ne dainavių teritorijoje, o istorinio Lietuvos valstybės branduolio žemėse.

X