Dzūkija (Dainava)

Kulinarinis paveldas

Prastos ir lengvos pietinės Lietuvos žemės lėmė, kad Dzūkijoje labiausiai paplitusi javinė kultūra – grikiai. Dzūkės didžiuojasi savo grikinių miltų pyragais – babkomis. Populiarus valgis – grikių buzelė (smulkiai sumalti grikiniai miltai, įplakti į rūgusį pieną). Iš apeiginių valgių ilgiau negu kituose Lietuvos kraštuose išlaikytas paprotys kepti bulvių ir grikių tešlos pailgas, batono dydžio bandeles su kanapių ar aguonų įdaru – šaltanosius.

Šiliniai dzūkai priskaičiuoja apie 100 rūšių nenuodingų grybų, o patys valgo tik baravykus (tik juos ir vadina grybais), dar voveraites, žaliuokes ir rudmėses, kurias raugia arba sūdo kaip agurkus. Džiovintais baravykais gardina kopūstienę, bulvienę, burokėlių, kruopų sriubas. Dzūkų šeimininkės moka išvirti grybų rasalą – džiovintų baravykų viralą, patirštintą miežinėmis kruopomis ir pagardintą pakepintais svogūnais.

Dzūkijoje mėgstamos ir bulvės. gyvavo tradicija jas ant krosnies pado kepti kiekvieną rytą. Vakarienei grūsdavo bulvinę košę, į kurią pildavo porą saujų aguonų. Tokia košė dažnai valgyta tiesiog užsrėbiant vandeniu, pagardintu trintomis spanguolėmis. Šventadieniams dzūkai kepdavo tarkuotines bulvines bandas. Iškeptas ant kopūstlapio, apvalias bandas perliedavo aguonpieniu, pertepdavo medumi ir dar palaikydavo šiltoje krosnyje.

Dar viena dzūkų kulinarinė įdomybė – jie iki šiol mėgsta valgyti nerūkytus kumpius, dešras ir lašinius. Kaip prieskonį naudoja barstuko (augalas) sėklas, kuriomis tirštai nubarsto lašinius, deda į dešras bei skilandį.

Kitos savitos tradicijos. Šiame regione dar ir šiandien galima pamatyti itin senovišką bitininkavimo būdą, prižiūrint bites pušų drevėse. Kopti medžio kamienu naudojamas išmoningas virvių ir medinių kablių įtaisas, vadinamas geiniu. Čia ilgiausiai Lietuvoje praktikuoti archajiniai žvejybos, medžioklės būdai.

Dzūkijoje ilgiausiai išsilaikė stiprios bendruomeniškumo apraiškos: pavyzdžiui, darbų talkos, verpimo ir plunksnų plėšymo vakaronės su dainomis ir žaidimais, velykinio lalavimo papročiai, bendrõs kaimo pirties lankymas, saviti gimdyvės ir jaunamartės pirties papročiai. Dar XX a. antrojoje pusėje čia buvo populiaru bendrai ganyti viso kaimo gyvulius, bendrai tartis kaimo bendruomenės reikalais.

Dar ir šiandien nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose, tęsiant senovines tradicijas, per Vėlines kapinėse užkuriami laužai. Kaimo žmonės prie ugnies prisimena pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Dzūkijoje iki šių dienų išliko senas mirusiųjų apraudojimo paprotys. Rauda daugelio žmonių vis dar suvokiama kaip būtina mirusiojo palydėjimo anapus priemonė. geros raudotojos, gebančios gražiais žodžiais apgarbstyti velionį, kaimo bendruomenėje vertinamos ir gerbiamos.

X