Suvalkija (Sūduva)

Regiono vardas

Seniausias regiono pavadinimas – Sūduva, kilęs nuo sūduvių genties. nuo XVIII a. pabaigos šį kraštą, atitekusį Prūsijai, imta vadinti užnemune (tai iš esmės geografinis terminas, reiškiantis iš likusios Lietuvos pusės žvelgiant į anapus nemuno kairiojo kranto plytinčias žemes). nuo 1867 m. šiai teritorijai patekus į carinės Rusijos sudarytą Suvalkų guberniją, atsirado Suvalkijos pavadinimas. XX a. dažnai pavadinimai Sūduva, Užnemunė ir Suvalkija buvo vartojami kaip sinonimai, turint omenyje tą pačią teritoriją. Jai buvo priskirti ir užnemunės dzūkai, kol nuo 8 dešimtmečio įsitvirtino etnografinės Suvalkijos sąvoka, apimanti vien suvalkiečiams priskiriamų zanavykų ir kapsų apgyvendintas žemes.

 

Istorinės ištakos

Sūduvių vardas šaltiniuose paminimas anksčiau nei bet kurios kitos istorinių laikų baltų genties, gyvenusios dabartinėje Lietuvos teritorijoje: jau apie 150 m. parašytoje Klaudijaus Ptolemėjaus „geografijoje“ minimi „galindai ir sudinai“, kurie kaimynystėje išgyveno iki pat XIII a., kai apie juos daugiau informacijos pateikė Petras Dusburgietis. Sūduvių žemių konfederacijos formavimosi procesą sužlugdė kryžiuočiai, 1278–1283 m. sunaikinę svarbiausius Sūduvos centrus, daugumą sūduvių išžudę, dalį ištrėmę į Sembą. Kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pabaigos – XIV a. karai, kol nemaža jo dalis pavirto dykra, apaugo neįžengiamomis giriomis. Po Žalgirio mūšio ir 1422 m. Melno taikos sutarties dalis etninių Sūduvos žemių buvo priskirta Lietuvai, prasidėjo krašto atkūrimas. Į savo tėvų žemes grįžo nemaža dalis gyventojų, agresijos metais pasitraukusių į dešinį nemuno krantą. Dalį naujųjų gyventojų sudarė atsikėlę pabėgėliai iš kryžiuočių užkariautų nadruvos, Skalvos, Bartos ir kitų gretimų sričių, čia taip pat įsikūrė atvykėliai iš Kauno apylinkių, žemaičiai, aukštaičiai, Lenkijos mozūrai ir kt.

Regiono centras

Regiono sostine laikoma Marijampolė, tapusi kultūriniu ir ekonominiu etnografinio regiono centru. Jos teritorijoje surasti beveik keturių tūkstantmečių senumo gyvenvietės radiniai. Marijampolės apylinkėse dunkso Kumelionių piliakalnis, ant kurio buvo įrengta istorinės Kimenavos žemės centrinė pilis. Marijampolė jau XVIII a. įgijo Magdeburgo savivaldos teises. Marijampolė garsi savo šimtamete gimnazija, kurioje lietuvybę gaivino Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas. Čia mokėsi tautinio atgimimo žadintojai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys grinius, Jonas Jablonskis ir kiti.

Herbas ir vėliava

Lietuvos heraldikos komisija 2015 m. balandžio 2 d. suderino ir patvirtino Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono heraldinius simbolius, kuriuos sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Herbo skydo sidabriniame lauke vaizduojamas raudonas tauras (akys ir dantys – sidabriniai). Skydą iš abiejų pusių puošia sidabrinės ąžuolo šakelės su gilėmis, apačioje juosiamos sidabriniu kaspinu, kuriame raudonomis raidėmis įrašytas devizas: VIEnyBė TEŽyDI. Sūduvos etnografinio regiono herbe naudojamos dvi spalvos: raudona ir sidabrinė, kurios laikomos svarbiausiomis ir garbingiausiomis senosios Lietuvos heraldikos spalvomis. Raudona spalva reiškia meilę, narsą, pralietą kraują už Tėvynę, o sidabrinė – dorumą, nekaltumą ir sąžiningumą. Iš esmės šios spalvos dominuoja Lietuvos etnografinių regionų heraldikos kontekste.

Kraštovaizdis

Vaizdingiausia regiono vieta – jo pietvakariniame pakraštyje iškylančios Pavištyčio–gražiškių aukštumos, iš kurių išteka Širvinta ir kitos krašto upės. Didįjį Vištyčio ežerą apsupa aukštos kalvos. nuo tenykščių aukštumų matyti plačiosios regiono lygumos, besidriekiančios pro Vilkaviškį ir Marijampolę Šakių ir nemuno link. Lygumose tyvuliuoja garsusis paukščių ežeras Žuvintas, supamas šlapiųjų palių. Iš Suvalkų apylinkių atitekanti Šešupė toliau ramiai vingiuoja per derlingas lygumas iki Kudirkos naumiesčio, kur tampa pasienio upe, atskiriančią Karaliaučiaus kraštą. Po kovų su kryžiuočiais ištuštėjusi dykra užaugo giriomis, kurias dar primena didieji Kazlų Rūdos– Lekėčių miškai. Regiono teritoriją šiaurėje ir rytuose ap juosia Nemunas, ties Balbieriškiu ir Prienais susipindamas didžiosiomis kilpomis, įspūdingai atsiveriančiomis nuo aukštųjų slėnio šlaitų. Šiaurės vakaruose įspūdingą kanjoną išgraužė sraunioji Jiesia. Senieji jotvingių piliakalniai, primenantys senųjų kovų laikus, daugiausia išliko paupiuose ir aukštumose, o kai kur ir lygumose (čia jie buvo supilti).

Etninė architektūra

Šis kraštas, kaip ir kitur Lietuvoje, XVI a. įvedus baudžiavą patyrė Valakų reformą, kurios metu susiformavo gatviniai kaimai. užnemunei 1795 m. atitekus Prūsijai, čia daug anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje nebeliko baudžiavos, dėl to šio krašto gyventojai iš ankštų kaimų ėmė keltis į nuosavus erdvius vienkiemius.

Patogiai įsikūrę derlingose žemėse, suvalkiečiai netruko prasigyventi, sugebėjo statytis didelius trobesius tvarkingose sodybose. Iš kaimyninės Mažosios Lietuvos buvo perimta raudonplytė mūrinė statyba, stogų dengimas keraminėmis čerpėmis, taisyklingas sodybų išplanavimas. Regiono lygumose didžiuosius vienkiemius mėgta apsodinti medžių juostomis. Kuklesnės buvo kalvynų ir panemunių gyventojų sodybos. Suvalkiečiai anksčiau už kitus pamiršo dūmines trobas, jų erdvios stubos ir svirnai neretai puošėsi ertikiu – paaukštinta pastoge. Krašte ilgainiui įsivyravo paprastesni dvišlaičiai stogai, pakeitę senovinius, į kupetas panašius stogus. Didesniam derliui suvežti būdavo statomi erdvūs kluonai, kuriuos vėliau papildydavo priestatai arkliniams maniežams (regione anksti pradėta naudoti kuliamąsias ir kitus mechanizmus).

Etninės kultūros globos taryba. Suvalkijos (Sūduvos) tradicinė kaimo architektūra. 2008 

Kaimo statyba. Suvalkija. Suvalkijos tradicinės architektūros katalogas. Sud. Rasa Bertašiūtė. 2013.

Patarmės

Pagal tarmių klasifikaciją, visi suvalkiečiai (zanavykai ir kapsai) priskiriami vakarų aukštaičių kauniškių patarmei.

Etninė muzika

Suvalkiečių dainuojamoji tradicija labai įvairi tiek istoriniu, tiek ir žanriniu bei stilistiniu požiūriu. Suvalkijoje (Sūduvoje) išlikę ir seniausiam klodui skirtini žanrai, ir vėlyvoji lyrika. Vienas iš seniausių archajinės melodikos klodo žanrų – ganymo dainos. Išskirtinę vietą tarp jų užima oliavimai, kurie sietini ne tiek su ganymo papročiais, kiek su kalendorine piemenų švente – Sekminėmis. Sekminių rytą pramigęs piemuo būdavo „apoliuojamas“ ir „užspirginamas“ – pravardžiuojamas „spirgučiu“. Išlikus bendruomeninėms talkoms, mūsų laikus pasiekė ir senosios šio krašto rugiapjūtės pabaigtuvių dainos, artimos dzūkiškoms. Rugiapjūtės dainoms giminingos ir seniausios šienapjūtės dainos. Kitų žanrų darbo dainos (arimo, malimo ir kt.) – jau lyrinės stilistikos melodikos pavyzdžiai. nežiūrint kaimynystės su Dzūkija – kalendorinio folkloro epicentru, Suvalkijoje (Sūduvoje) žinomi tik negausūs kalendorinių dainų likučiai: keletas Joninių kupoliavimo ir Kalėdų dainų bei dainuojamųjų žaidimų, gavėnios baladžių. Saviti ir gausiausiai išlikę yra suvalkiečių vestuvių papročiai ir juos lydinčios apeiginės dainos. Dalis jų paplitusios tik Suvalkijoje (Sūduvoje). Čia būta ir raudų, tačiau raudojimo tradicija išnyko anksčiau negu Dzūkijoje.

Tautinis kostiumas

Kapsių ir zanavykių šventadieniniai XIX a. drabužiai itin puošnūs. Labiausiai dėmesį traukia moterų kaišytinės prijuostės, kuriose vaivorykštės spalvomis žėri stilizuoti lelijų, žirnelių ir kitokių augalų žiedai. Zanavykės jas dažnai siūdino su snapeliais rauktais priedurais. Kiekviena suvalkietė įmantrių prijuosčių turėdavo net po kelioliką.

Zanavykų ir kapsų šventadieniniai drabužiai skiriasi. Zanavykės mėgo trumpas, kapsės – ilgas liemenes. Zanavykės merginos puošė galvas karolinėmis, kapsės – galionais. Ištekėjusios moterys, ypač jei nešdavosi su savimi kūdikį, užsisiausdavo baltas linines drobules, kurios šiame regione ypač plonos ir austos sudėtingais smulkiais raštais. ypač gražūs moterų marškiniai, siuvinėti baltu kiauraraščiu.

XIX a. suvalkiečių vyrai vasarą vilkėjo baltus arba spalvotus lininius įmantriai pasiūtus apsiaustus – trinyčius. Sermėgos čia vyravo šviesios. Per liemenį apjuosdavo jas puošniomis rinktinėmis juostomis arba odiniais diržais.

Kulinarinis paveldas

Kulinarinis paveldas. Duona simbolizuoja namų gerovę, todėl suvalkiečiai mėgsta, kad ant stalo visada būtų duonos. Iš ruginių miltų šiame regione gaminami ir kitokie valgiai. Atkreiptinas dėmesys į tradicinį suvalkiečių patiekalą, neįprastą kitiems kraštams, vadinamą duonkepe, – tai mėsa, varškė ar daržovės, sueiliuotos su duonine tešla, po to iškeptos krosnyje. Mėgstama ruginė košė, ypač – su vyšniomis. Suvalkiečių kulinariniam paveldui taip pat priskiriami ant kopūstų lakštų kepami duoniniai paplotėliai. nuo seno mėgstama duonzupė – duonos tešlos kukuliukai, išvirti su šviežiais ar džiovintais vaisiais.

X