Žemaitija

Etninė muzika

Žemaitijos dainuojamoji tradicija nepasižymi tokia didele žanrų įvairove ir skirtingų melodijų gausa kaip kiti regionai (pavyzdžiui, Dzūkija.) Vis dėlto pagal melodijų stilistinį bendrumą Žemaitijoje lenkia kitus regionus. nedaug žemaičiuose išliko dainų, kurios turi apeiginę paskirtį arba yra glaudžiai susijusios su tam tikrais darbo procesais. Be to, čia gyvuojančios negausios darbo dainų rūšys beveik nepasižymi išskirtiniais bruožais. Savitos nebent šienapjūtės dainos, turinčios priedainį valioj, kuris, išdainuojamas laisva metroritmika, toli nusidriekia per laukus. Žemaičių vestuvėse iki šių laikų išliko dovanų jaunajai rinkimo paprotys, vadinamas ačiavimu, kurio metu buvo ne tik dainuojama „Ačiū, ačiū...“, dėkojant už dovanas, bet ir atliekami tam tikri choreografiniai veiksmai. Savita žemaičių religinio atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija – per šermenis ar atminus itin ilgai trunkantis Kalnų giedojimas pakaitomis su pučiamųjų instrumentų intarpais. Kartais Kalnai giedami ir per gavėnią.

Žemaičių dainininkų, ypač senesnės kartos, dainavimo tradicija pasižymi didele laisve, sudėtingu ritmu ir išpuoštu pagrindinių melodijos garsų apdainavimu. ypač puošnus ir ritmiškai nesuvaržytas yra vieno dainininko dainavimas, o dainuojant keliese arba didesniu būriu – metroritmika tampa griežtesnė. Daugiabalsis žemaičių dainavimas išsiskiria gana tamsia balso tembrų spalva, neretai moterys dainuoja žemu registru (tokiu pat kaip ir vyrai). Dainuojama 2–3 balsais, paprastai neskubant, ištęsiant, „išlinguojant“ melodiją.

Žemaitijos dainų melodika atskiruose subregionuose pasižymi savitais bruožais. Antai šiaurės vakarų Žemaitijos daliai būdingas vienoks melodinis-intonacinis kompleksas, kuris pamažu kinta artėjant prie pietinės regiono ribos. Pati vieningiausia muzikine prasme yra vidurinė Žemaitijos dalis, apimanti Telšių, Plungės ir Kretingos rajonus. Didesnė melodijų įvairovė pastebima „paribiniuose“ rajonuose – šiaurinėje Mažeikių ir Akmenės rajonų dalyje bei Tauragės, Raseinių ir Kelmės rajonuose.

Instrumentinė muzika – taip pat svarbi ir savita. Žemaičiai nuo seno skambino kanklėmis, pūtė švilpynes ir birbynes. Vėliau buvo pradėta groti smuikais, armonikomis, basetlėmis ir kitais instrumentais. Žemaičiuose ypač mėgstami nedideli dūdų orkestrai, kuriais grota vestuvėse, vakarėliuose ir laidotuvėse. Itin populiarios šiame regione yra bandonijos, labiausiai išgarsėjo Eržvilko (Tauragės r.) bandonininkai. Regione galima išskirti tris instrumentinių ansamblių tipus: styginių instrumentų; dūdų; mišrius. Bene seniausi yra styginių ansambliai, kuriuos sudarydavo 5–12 žmonių, grojančių smuikais, gitaromis, mandolinomis, balalaikomis ir basetlėmis. Šiuos ansamblius pamažu išstūmė dūdų orkestrai. Šiaurės vakarų Žemaitijoje populiarūs įvairios sudėties mišrūs ansambliai: smuikas, armonika arba bandonija ir basetlė arba būgnas.

X