Žemaitija

Istorinės ištakos

Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m., kai minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Volyne. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žemaitija iki nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Jų kaimynai XIII a. buvo kuršių ir žiemgalių gentys, kurių pietinės dalys vėliau buvo integruotos į Žemaitiją. Dabar galima išskirti 3 žemaičių kultūros sritis: šiaurinę sritį – čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę sritį – čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę sritį – čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys, XVI–XVIII a. administracinis centras Raseiniai, taip pat stipri aukštaičių įtaka (dabar vadinami vakarų aukštaičiai LDK laikais priklausė Žemaičių seniūnijai, jų tarmė vadinta žemaičių kalba).

Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenusi kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje (dab. Lietuvos teritorijoje – tik pietinė visų kuršių dalis). Šiaurinė Kuršo dalis 1267 m. buvo galutinai pajungta Vokiečių ordino ir tapo jo valdomos Livonijos dalimi, 1561–1795 m. priklausė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystei (Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasalei), 1795–1917 m. – Rusijos imperijai, o nuo 1918 m. tapo Latvijos Respublikos dalimi. Pietų kuršius XIII a. antrojoje pusėje – XIV a. asimiliavo žemaičiai, patys perimdami nemažai kuršiškosios kultūros bruožų (kuršių kalbos substrato ypatybių išliko žemaičių dounininkų tarmėje).

XII a. pabaigoje ar XIII a. pradžioje žemaičiai įsijungė į besikuriančią Lietuvos valstybę, XIII a. Žemaičių žemė buvo valsčių kunigaikščių valdų konfederacija. Žemaičiai kovojo ir laimėjo prieš Kalavijuočių ordiną Saulės (1236 m.), Skuodo (1259 m.), Durbės (1260 m.) mūšiuose. 1253–1260 ir 1398–1409 m. Žemaitijoje savo valdžią bandė įtvirtinti Vokiečių ordinas, remdamasis Mindaugo, Vytauto ir Jogailos taktiniais sumetimais pasirašytais dokumentais. Po Žalgirio mūšio 1422 m. Vokiečių ordinas Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams Žemaičius pripažino LDK dalimi. Visą LDK egzistavimo laiką Žemaičiai išlaikė tam tikrą autonomiškumą, kraštui buvo suteiktas LDK teritorinio administracinio vieneto statusas: 1409 m. ar 1411 m. buvo įkurta Žemaičių seniūnija (kuri nuo XV a. dar buvo vadinama Žemaičių kunigaikštyste), išlikusi iki 1795 m. Žemaičių seniūnija apėmė ne tik istorines žemaičių žemes LDK šiaurės vakarų dalyje į vakarus nuo nevėžio, bet ir zanavykus anapus nemuno.

Lietuvai priėmus krikštą 1387 m., Žemaitija buvo oficialiai apkrikštyta tik 1413 m. (Vytautas ir Jogaila tuo siekė parodyti, kad 1398–1409 m. Žemaitiją valdę kryžiuočiai nieko nepadarė jos sukrikščioninimui). 1417 m. buvo įkurta atskira Žemaičių vyskupija, kuri vėliau ryškiai prisidėjo prie Žemaitijos savitos kultūros sukūrimo, stiprino žemaičių kultūrinę tapatybę. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Žemaičių žemė atiteko Rusijai. nepaisant to, XVIII ir XIX a. sandūroje ėmė sparčiai plėtotis žemaitiškoji raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga. Mokslininkų teigimu, XIX a. viduryje vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė ir švietėjiška veikla ženkliai prisidėjo prie politinės lietuvių tautos formavimosi.

X