Žemaitija

Kraštovaizdis

Legendomis apipintos Žemaitijos atskiros dalys (Kalvotoji Žemaitija; Senoji Žemaitija; Pakuršė; Paprūsė) ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis.

Vaizdingiausieji regiono plotai – tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai (Šatrija, Medvėgalis, girgždūtė, Padievaitis ir kiti) jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Senovines krašto girias primena Dionizo Poškos išpuoselėti Baubliai – išskobti didžiųjų ąžuolų kamienai.

Senąją Žemaitiją (žemesnių pakilumų plotą tarp Šiaulių ir Raseinių) kerta įspūdingasis Dubysos slėnis.

Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp gruzdžių ir Skuodo vingiuoja Venta Latvijos link. Žemumoje ties Viekšniais plyti didžioji Kamanų pelkė. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias – Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo. Taip pat susižavėjimą kelia V. Into ir V. orvido sodybose surinkti įdomiausi akmenys. Vakaruose Pakuršė nuo garsiojo Platelių ežero žemėja pajūrio link, pasiekdama Kretingą ir Baltijos pakrantę tarp Palangos ir Šventosios su Birutės kalnu ir smėlio kopomis.

Pietuose nuo Tauragės iki Švėkšnos ir gargždų besidriekianti Paprūsė nuo Žemaitijos kalvyno palei gausias upes (nuo Mituvos iki Jūros, Minijos, Akmenos) leidžiasi nemuno ir Kuršių marių link.

Etninė architektūra. Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklai: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, archajiški numai su lėpiais (atvirais prieangiais) ir atvirais ugniakurais, įvairiausios paskirties pastatėliai – nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti). Šioje regiono dalyje gyveno daug žmonių, išlaikiusių asmenines laisves ir senovinius papročius.

O derlingesniuose ir žemdirbystei patogesniuose Senosios Žemaitijos ar Paprūsės plotuose valstiečių dauguma buvo  paversti baudžiauninkais, suvaryti į gatvinius kaimus, kur teko glaustis siauresniuose sklypuose, apsieiti su mažesniais trobesiais. Daugiau laisvės ir senovinių pastatų išliko tik krašto bajorų sodybose, kur būta didžiųjų tvartų, erdvių svirnų ir stambių trobų. Dvarelių savininkai ar stambesni ūkininkai (kurių pagausėjo XIX a.) mėgo savo didžiąsias sodybvietes apsodinti ąžuolų ar kitų tradicinių medžių juostomis, nuo žvarbių šiaurės vėjų gintis žalių eglių eilėmis.

Žemaičiai mėgo nepriklausomą gyvenimą viensėdžiuose, vengė glaudžios kaimynystės, tik prireikus apsigyvendavo kupetiniame kaime. Žemaitiški trobesiai išsiskiria savo paprastumu ir masyvumu. Senieji krašto gyventojai nemėgo įmantrių puošmenų, tik vėlesniais laikais plito medžio drožiniai, langų apvadai (gana kuklūs), padailinti „gonkeliai“. Senovinius ugniakurus vėliau keitė virenės – erdvios virtuvės patalpos su aukštu dūmtraukio-rūkyklos kūgiu.

Patarmės. Pagal tarmių klasifikaciją, Žemaitijoje išsiskiria šiaurės žemaičių (dounininkų) ir pietų žemaičių (dūnininkų) patarmės, rytiniame pakraštyje, pereinant į Aukštaitijos teritoriją, – vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė (Šiauliai, Ariogala, Baisogala, girkalnis, Kalnujai, Šiluva), pietiniame pakraštyje prie nemuno – vakarų aukštaičių kauniškių patarmė (Jurbarkas, Veliuona).

Šiaurės žemaičių patarmė, savo ruožtu, skirstoma į kretingiškių (Kretinga, Darbėnai, Endriejavas, gargždai, Judrėnai, Kalnalis, Kuliai, Mosėdis, Palanga, Plungė, Rietavas, Salantai, Veiviržėnai) ir į telšiškių (Telšiai, gadūnavas, ylakiai, Klykoliai, Luokė, Mažeikiai, Papilė, Pikeliai, Seda, Skuodas, Viekšniai, Žemaičių Kalvarija).

Pietų žemaičių patarmė išsiskiria į raseiniškių (Raseiniai, Eržvilkas, Kelmė, Pagramantis, Skaudvilė, Tauragė, Viduklė) ir varniškių (Varniai, Karklėnai, Kuršėnai, Kvėdarna, Laukuva, Šaukėnai, Šilalė, Švėkšna, užventis, Žemaičių naumiestis).

X