Naujienos

EKGT būstinėje atidaryta Eglės Dvarionaitės-Vindašienės karpinių paroda

Etninės kultūros globos tarybos būstinėje (J. Tumo Vaižganto 4-1, Vilnius) atidaryta karpinių meistrės, tautodailininkės Eglės Dvarionaitės-Vindašienės karpinių paroda. Kviečiame apsilankyti!

Eglė Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau nei trisdešimt metų. Šiandien tautodailininkė – tikra šio amato  meistrė, viena žinomiausių karpytojų Lietuvoje, nuo 1990 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, nuolat dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Jos darbai buvo eksponuojami Švedijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Turkijoje, Irane, Lenkijoje.

Nuolat rengia karpinių meno sklaidą, veda praktinius užsiėmimus vaikams ir visai šeimai, autorinius seminarus, karpytojų plenerus ne tik Kauno mieste, bet ir visuose Lietuvos regionuose. 2014 metais Lietuvos ambasados Rusijoje oficialiu kvietimu pristatė lietuvių papročius, tautodailę ir karpinius Maskvos Jurgio Baltrušaičio mokykloje bei  lietuvių bendruomenėje, o 2016 metais dalyvavo tarptautiniame karpytojų simpoziume Baltarusijoje Molodečno mieste, kur skaitė pranešimą apie karpinių meno įtaką lietuvybei. Tais pačiais metais rodė darbus jungtinėje tarptautinėje pasaulio karpinių parodoje Minsko nacionaliniame istorijos muziejuje.

2013 m. Kauno miesto savivaldybė už etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą tautodailininkei skyrė kultūros ir meno stipendiją.

Muzikų Dvarionų giminės atžala Eglė su lietuviškuoju kultūros lobynu susipažino dar vaikystėje. Vėliau studijų metais dalyvaudama kraštotyros ekspedicijose rinko tautosaką, autentiškas liaudies dainas, kurias ir šiandien dainuoja, moko kitus pajusti nepaprastą jų jėgą. Kaip Eglė sako, senasis lietuvių folkloras yra mūsų šventraštis – lig indiškos Vedos. Ji vienintelė Lietuvoje karpo laiškus, o tradicinių popieriaus užuolaidėlių mokėsi pas garsiąją karpytoją Juliją Daniliauskienę (Putvytę).

Pagrindiniai jos darbų  motyvai persipina su baltiškais ženklais ir simboliais, kurie yra indoeuropietiškos kultūros dalis. Autorė pasaulį vaizduoja kaip ant kalno augantį medį, kuris jungia tris dalis – požemį (šaknys), žemę (kamienas) ir dangų (šakos). Čia galima atpažinti žaltį, ugnį, marias, saulę, paukštį, bitę, galima pajusti žmogaus santykį su gamta ir Kūrėju. Autorės teigimu, „žmogaus dermė – sutapti su Pasaulio kalnu, Kosminiu medžiu ir tapti Visatos ašimi. Ant Pasaulio kalno augantis Medis jungia Šį ir Aną pasaulius – gyvuosius ir išėjusius už jūrių marių. Jis jungia praeitį, dabartį ir ateitį. Jis beribis laike ir erdvėje. Jis buvo, yra ir bus…"

Autorė viliasi, kad ilgai išliks mūsų protėvių paveldas, nenutils dainos, neišnyks tradiciniai amatai, o šeimos kūrens ugnį, dalins medų, kabins sodą, kels stebulę, ties jievaro tiltą, atvers vartus, pro kuriuos, nusiprausę Gyvybės vandeniu, ant kalnelio atsistoję, Dangų pasieks.

EKGT informacija

X