Naujienos

Lietuvos vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe

Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos geografų draugija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu bei Lietuvių kalbos institutu pernai pateikė siūlymą įtraukti Lietuvos vietovardžius į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Sąvado ekspertų komisija, apsvarsčiusi pateiktą paraišką, nutarė įtraukti Lietuvos vietovardžių atminties ir vartojimo tradiciją į Sąvadą. Šis nutarimas liudija, kad Lietuvos vietovardžių atminties ir vartojimo tradicijai yra suteikiamas nematerialaus kultūros paveldo vertybės statusas.

Vietovardžiai yra mūsų dvasinio ir materialaus gyvenimo atspindys. Jais nusakomos ne tik geografinės, geologinės kraštovaizdžio savybės, jie kalba ir apie svarbius istorinius įvykius, reikšmingas istorines asmenybes, jie atskleidžia tautos būdą, santykį su aplinka, tikėjimus, pasaulio įsivaizdavimą. Kalbininkas Kazimieras Būga vietovardžius yra pavadinęs „žemės kalba“, nes jie kalba apie viską – apie žemę ir apie žmones, toje žemėje gyvenusius.

Lietuvos vietovardžiai (ypač vandenvardžiai) labai svarbūs kalbotyros požiūriu: didelė jų dalis pasižymi archajiškomis kalbinėmis ypatybėmis, kurios yra vertingos tiriant indoeuropiečių prokalbę, tautų migraciją, kalbų kontaktus ir t. t. Abejonių nekelia ir šių žodžių estetinės savybės. Anot Algirdo Patacko, vietovardžiai yra ne tik mūsų protėvynės riboženkliai, bet ir pirmasis, pats archajiškiausias poetinis paveldas. Taigi vietovardžiai yra sutelkę, išsaugoję įvairialypę ir daugiaprasmę informaciją, kurios iš niekur kitur mes nesužinotume.

Bendruomenėms vietovardžiai yra labai svarbūs emocine prasme. Vardas upelio, prie kurio prabėgo vaikystė, arba kalno, kuris stovėjo netoli gimtųjų namų, yra ženklas, besisiejantis su daugybe brangių prisimininimų. Gimtojo kaimo ar miesto vardas yra kiekvieno žmogaus ryšio su  tėviške ir gimtąja šalimi simbolis. Tai įrodo daugybės bendruomenių ir pavienių asmenų pastangos įamžinti sovietmečiu išnaikintų jų gimtųjų kaimų ir viensėdžių pavadinimus. Tai įrodo ir vietos žmonių susirūpinimas, jeigu jų kaimo ar miesto pavadinimas esti iškraipomas. Vietovardžių reikšmę bendruomenėms atskleidžia ir jų siekis įpaminklinti tarmiškus vietovardžių variantus.

Etninės kultūros globos taryba labai džiaugiasi, kad Lietuvos vietovardžiai, jų atminties ir vartojimo tradicija įtraukiama į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, tuo būdu šiai tradicijai suteikiant nematerialaus kultūros paveldo vertybės statusą.

***

Šiemet Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė ir kitos 9 šalies tradicijos: drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.

Kovo 13 d. 17 val. Vilniaus rotušėje įvyks iškilmingas renginys, kuriame bus pristatytos šiemet Sąvadą papildžiusios nematerialaus kultūros paveldo vertybės ir jų teikėjams bei saugotojams bus įteikti sertifikatai. Plačiau apie tai Lietuvos nacionalinio kultūros centro svetainėje >>>

EKGT informacija
Nuotraukoje – Degaičių (Telšių r.) seniūnijos iniciatyva pastatytas žemaitiškas Degaičių riboženklis
Virginijos Keršienės nuotrauka

X