Konkursas "Tautinis drabužis"

Anastasijos Gerasimovos istorija

Rašyti nusprendžiau dėl įvairialypės savo tapatybės istorijos. Pradėjau ieškoti savo šaknų, daug įdomaus sužinojau ir papasakojau lietuvių kalbos mokytojai Marijai. Ji ir paskatino susieti kilmės ypatumus su nacionaline apranga bei pasidomėti plačiau.

Kiekvienam žmogui turėtų būti svarbi jo kilmė, giminės. Didelę įtaką daro tai, iš kokios tautos esi kilęs, taip ir formuojasi charakterio savybės.

Mano giminės rate – rusų, baltarusių, lietuvių, lenkų ir net vokiečių kraujas. Mama gimė Lietuvoje, Ignalinos rajone, tėtis – Baltarusijoje. Abu susipažino Visagine ir sukūrė šeimą. Seneliai gyveno Rusijoje, nukentėjo dėl sentikių išpažįstamo tikėjimo ir bėgo į Lietuvą, kur rado prieglobstį. Senelės giminaičiai gyveno Baltarusijoje, atvyko dirbti kolūkyje ir pasiliko.

Kitas senelis ir protėviai kilę iš Vokietijos, iš kur buvo ištremtas ir po ilgų kelionių, paieškų atsidūrė Lietuvoje. Šiame krašte rado meilę ir pasiliko.

Tvirtai žinau, kad tautinis kostiumas yra asmeninės tapatybės simbolis, kurtas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu. Tai atliko etnografai ir šviesuoliai siekdami sutelkti tautą. Mano nuomone, simbolinė kiekvienos tautos apranga pabrėžia jos išskirtinumą. Nors aš dar tik moksleivė, septintokė, tačiau mane žavi nacionalinė lietuvių apranga. Spalvos, kurios ten dera, man labai gyvos ir labiausiai išskirčiau žalią spalvą. Ji simbolizuoja augmeniją, atsinaujinimą, pavasarį, vasarą, sveikatą, jaunystę, gyvastį. Man patinka ir geltona: šviesos, aukso; raudona spalva yra labiausiai skatinanti, judanti spalva. Dar apibūdinama kaip gyvenimo energija. Raudoną spalvą renkasi drąsūs žmonės. Šias spalvas matau ir vėliavose, švenčių metu.

O labiausiai džiugina tai, kad mamos dėvėto kostiumo dydis man jau tinka, tai matote nuotraukoje.

Beje, man labai patinka galvos apdangalai ir riešinės. Tai dera su tautiniais rūbais. Nuometas teikia iškilmingumo, gražu iš šono žiūrėti ir mokytis teisingai jį užrišti, o vainikas su kasomis visuomet tiks bet kuriai jaunai merginai. Domiuosi ir stebiu skirtingus raštus riešinėse. Jos ne tik madingos, bet ir šildo. Norėčiau išmokti pati nusinerti.

Baigti norėčiau K. Donelaičio žodžiais, kai jis „Metuose“ apgailestauja, kad lietuvės nebenori nešioti ryškiaspalvių marškinių, mieliau segi vokiškais kedelaičiais, t. y. siūtais sijonais...

Paminėsiu, jog mokausi Visagino mieste, rusakalbėje mokykloje. Mano gimtajame mieste gyvena 43 tautybių žmonės ir jie nori suprasti vieni kitus, domėtis Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba. Esu viena iš tų, kurie brangina etninių tradicijų savitumą!

Anastasija Gerasimova
Visagino „Gerosios vilties“ progimnazijos 7 a klasės moksleivė

X