Konkursas "Tautinis drabužis"

Danguolės Lukošienės istorija

Kiekvieną pavasarį per Šv. Velykas, rugpjūčio mėnesį per Šv. Joakimo atlaidus Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje vyksta procesijos aplink bažnyčią. 

Su ilgesiu ir nuoširdžia meile visi prisimena jau anapilin išėjusią Veroniką Barvainienę, kuri daugybę metų siuvo tautinius rūbus kaimo jaunimui, kad jais galėtų papuošti procesijos dalyvius.

Bažnyčia prisipildydavo jaukaus tautiškumo, mūsų vienybės ir etninio išskirtinumo jausmais. Galbūt tie rūbeliai nebuvo labai autentiški, bet su jais pasipuošusios mergaitės, bemėtančios žibuokles Velykų rytą, įsiminė man visam gyvenimui. Ir dabar, kai ateina atlaidų diena, mano atmintyje tas vaizdas, tas išskirtinumas tų iškilmingų mišių dar gyvena, ir gyvena daugelio mūsų bažnytkaimio gyventojų prisiminimuose.

Su didžiule pagarba ir dėkingumu norisi prisiminti Panevėžiuko mokyklos mokytojas. Atrodo, kad ir mugė netaptų muge ir nebūtų tokia populiari mūsų kaimelio atrakcija, jei ne tas grožis – mokytojos, pasirėdžiusios tautiniais rūbais Kaziuko mugės metu.

Gaila, kad tie rūbai tokie brangūs ir todėl daugeliui neprieinami. Argi gali eilinė šeima sau leisti už kostiumą mokėti apie 300 eurų. Absurdas! Net verkti norisi. 100 eurų paauglės kostiumas... Nacionalinė atributika labai brangi, kaip ir jausmai, bet ar tai skatina saugoti mūsų vertybes?

Prisiminiau dar tokį nutikimą, kai mane ir mano draugę pakvietė padainuoti keletą liaudiškų dainų, nes mes mėgstame susirinkti ir šiaip savo malonumui dainuoti liaudiškas dainas. Ojojoj kokia iškilo problema, kai reikėjo rasti kostiumą! Esu storulė, todėl ir tai trukdė, bet juk ne aš viena tokia...  Išsinuomoti nepavyko. Apskambinau visas pažįstamas, bet koks buvo džiaugsmas ir nepakartojamas jausmas, kai atradau man tikusį rūbą... buvau tikra lietuvė pakelta galva... Net dainos kitaip skambėjo. Tokia ta tiesa. Buvau tada labai patenkinta savimi.

Bibliotekininkė Danguolė Lukošienė     

X