Konkursas "Tautinis drabužis"

Irenos Nakienės-Valys istorija

Augau tuo metu, kai sesutę reikėjo supti tėvelio pagamintoje lingėje. Kadangi kitame kaime gyveno babytė, tai būdama penkerių, šešerių metų bėgiodavau apie stakles, kuriomis ji audė medžiagas nuostabiausiais kruopščiai parinktais raštais, ir siuvo rūbus, kuriuos dar ir išsiuvinėdavo. Turėdavo kasdieninius ir išeiginius marškinius bei sijonus. Išeiginiai buvo geresnio audinio ir labai puošnūs. Taupumo sumetimais apačią užausdavo prastesniais siūlais arba pridurdavo prastesnės drobės. Įdomi detalė, kad sijonus turėjo du. Buvo apatinis ir viršutinis sijonai. Kiek prisimenu, babytė audė dvinyčiais, kaišytinu būdu ir juostas dailiais raštais. Kai babytė eidavo ruošti pietų, mano mama pavaduodavo ausdama. Ir šiandien pamenu savo babytę, vaikščiojančią pačios austais sijonais, skaromis, o kur dar visos lovatiesės, staltiesės ir rankšluosčiai! Per šventes į bažnyčią eidavo pasipuošusi savo austais tautiniais rūbais, nors tuomet tikrai jie buvo ne tokie kaip šiandien, nes tai buvo senieji lietuvių liaudies drabužiai.

 

„Puoškit mane, sesės, nuotakos kyku
Ir kasas šviesiąsias pinkit vainiku“ – rašė Salomėja Nėris. 
Tokią pamenu savo mamą, babytės austais sijonais ir marškiniais, o ilga kasa susukta vainiku.

Iš tėvų albumo saugau įrėmintą nuotrauką – jauna mama vestuvių dieną, vilkinti tautiniais rūbais, visos pamergės pasipuošusios irgi tautiniais kostiumais. Kai pradžios mokykloje reikėjo dalyvauti meninėje programoje, mama rankomis siuvo man tautinį kostiumą, kuris nebuvo tas tikrasis, bet aš buvau laiminga ir jaučiausi pati gražiausia. Sovietmečiu ir aš pati savo mažametei dukrai siuvau tautinį kostiumą šokių šventei, kurį dabar užsideda mano anūkėlė, jos dukra. Anuomet audinio reikėjo gerai paieškoti, nes medvilnės rankšluosčius vežė iš Kinijos, vaikams kojakelnes – iš Maskvos. Karūną siuvau iš atlasinių kaspinų.

Mano šeima buvo man pagrindinė ugdymo mokykla, dvasinis lopšys. Juk jei tradicijos sunyksta šeimoje, jos sunyksta ir tautinėje bendruomenėje. Kai nyksta tradicijos, žmogus ir tauta netenka dorovinės ir dvasinės atramos. Iš mokyklos laikų pamenu kalbininko Jono Jablonskio bandymą „tradiciją“ lietuvinti žodžiu „padava“, kildinant jį nuo „padavimo“, kuris mums reiškia legendinį pasakojimą.

Kai prieš vienuolika metų atvykau į Jungtines Valstijas, pirmaisiais metais atvykusi į lietuvių bendruomenės suorganizuotą Joninių šventę, prie laužo verkiau ne iš ilgesio artimiesiems ir namams, o iš džiaugsmo, kad čia kaip Lietuvoje: moterys, vyrai, vaikučiai su tautiniais kostiumais, dainuoja lietuvių liaudies dainas, žaidžia man žinomus žaidimus, pinami vainikai... Man visai nereikėjo stengtis, kad tradicijas išlaikyčiau. Jas įskiepijo Tėvynė ir jos visada saugomos širdyje. Atvykusi gyventi į JAV, pradėjau galvoti, kur galėčiau gauti tautinį kostiumą ir buvau pasiruošusi pasinerti į lietuvybės išlaikymo darbus išeivijoje.

Čia likimas man dovanojo nuoširdžius sutiktus žmones. Vlado Putvinskio-Pūtvio, Šaulių sąjungos įkūrėjo, anūkė man skolindavo pačios Anastazijos Tamošaitienės Kanadoje austą prieš šešiasdešimt metų tautinį kostiumą. Kai pastebėjau, kad jis man reikalingas gan dažnai, pradėjau ieškoti, kur galėčiau nusipirkti. Taip išeivijoje iš pagyvenusių lietuvių, kurie kažką dar turėjo išsaugoję, atskiromis dalimis susirinkau, susipirkau visą kostiumą. Tiesa, šalia karūnos turiu nusinertą lininę kepuraitę, kurią papuošiau išardžiusi senovinius karolius. Kadangi gintarai – neatsiejama tautinio kostiumo dalis, nešioju mano babytės dovanotus karolius ir žiedą, kuriems jau beveik šimtmetis.

Dabar džiaugiuosi, kad tautinį kostiumą turiu ir Vilniuje, namuose, ir čia – Jungtinėse Valstijose.

Juk išeivijoje, kai netenki savo gimtosios žemės, negali pamiršti ryšio su tėvų žeme bei fakto, kad iš savo namų išsineši daugiau nei žemės saują. Man gyvenant už tūkstančių kilometrų padeda tradicijos, jų puoselėjimas, reiškiantis lietuviškosios tapatybės išsaugojimą, saugant kalbą ir tautiškumą suglobalėjusiame pasaulyje. Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjų karta, kuri iš Jono Basanavičiaus ar Antano Smetonos kartos perėmė valstybės kūrimo darbą, iš šiaudinės pastogės išėjo į universitetus bei pasklidę po visą pasaulį Lietuvos vaikai dirbo savo tautai ir valstybei.

Iškeliavusi Lietuva yra neatsiejama gimtosios Lietuvos dalis. Sugrįžę per šventes į Lietuvą galime pajusti mus visus siejančią bendrystę ir vienybę. Tai ir vilioja sugrįžti į tėvų ar protėvių gimtinę ar vėl iš naujo atrasti šiuolaikinę Lietuvą.

Irena Nakienė-Valys
Jungtinės Amerikos Valstijos
Nuotraukoje: Joninių šventė namuose, Woodstock, 2014 m. JAV.

X