Konkursas "Tautinis drabužis"

Joanos Alminienės istorija

Koks nuostabiai gražus yra lietuviškas tautinis kostiumas. Jis mielas širdžiai kiekvienam lietuviui. Kaip gražu, kai į Dainų šventę suvažiuoja pasaulio lietuviai su savo tautiniais rūbais. Pilna mūsų sostinė gražių, spavingų Dainų šventės dalyvių.

Aš taip pat dalyvauju Dainų šventėse su tautodailininkų folkloriniu ansambliu „Margulis“. Turiu nuosavą žemaitišką tautinį kostiumą. Kai apsirengiu savo tautinį kostiumą, jaučiuosi pakylėta, išdidi.

Patį pirmą tautinį kostiumą pasiuvo mama, kai ėjau prie pirmos komunijos 1951 metais. Labai džiaugiausi ir vilkėdavau jį per šventes.

Mūsų šeimoje visi mylėjo ir gerbė tautinius rūbus. Kai vyriausias brolis vedė 1950 metais, tai jaunieji ir visi pabroliai ir pamergės vilkėjo tautinius rūbus.

Mano teta Kuršėnuose turėjo tautinį kostiumą, siūtą dar prieš karą. Sijonas buvo dryžuotas trim spalvomis: geltona, žalia ir raudona. Tarybiniais metais bijodavo tą sijoną ir parodyti. Bet kai aš penkiolikos metų eidavau į bažnyčią per šv. Velykas budėti prie Kristaus karsto, tai ji paskolindavo sijoną man.

Aš visą savo gyvenimą dalyvauju saviveikloje, šokau tautinius šokius. Pradžioje Plungės rajone pas žinomą vadovę D. Radvilavičienę. Tai ji įžiebė meilę liaudies šokiui.

Kai gyvenau Telšiuose, apie 1960 metus P. Milevičius ir Leandras Alminas įkūrė etnografinį dainų ir šokių ansamblį. Dalyvių buvo per septyniasdešimt. Koncertuodavome visoje Lietuvoje, šventėse, festivaliuose, televizijoje. Mes, šokėjai, avėdavome nagines arba klumpes. Tautinis kostiumas buvo visų švenčių palydovas.

Kai ištekėjau, susilaukiau vaikų. Tai šokti pradėjo dukra Ritma pas vadovę A. Gužaitytę. Dabar jau šoka anūkai. Pradžioje Džiugas, o dabar anūkėlė Meda. Jie šoka „Šėltinyje“, vadovai R. ir V. Laugaliai.

Labai džiaugiuosi, kad lietuvių liaudies kostiumas neišeina iš mano šeimos.

Joana Alminienė

X