Konkursas "Tautinis drabužis"

Irenos Paleckienės istorija

Esame Varėnos rajono Gudžių kultūros centro moterų liaudiškų šokių kolektyvas. Kodėl moterų? Ogi todėl, kad trūksta šokančių vyrų, o moterys nenori sėdėti namuose. Joms reikia susitikti, pabendrauti, pajudėti šokio ritmu, išvykti į renginius.

Šokame jau dešimtus metus. Kol buvome jaunesnės, iššokome daugybę merginų kolektyvams sukurtų šokių, nes moterims skirtų šokių yra tik keletas. Šokame folklorinius šokius, kai kuriuos praplečiame, paverčiame sceniniais. Kuriame šokius pagal populiarias dainas. Žodžiu, darome tai, kas mums patinka. Koncertuojame savo ir kitų rajono kultūros centrų renginiuose.

Veronikos Krikštaponienės istorija

Veronika Tolušytė-Krikštaponienė gimė 1917 m. kovo 21 d. Tulušių kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės rajone. Šeimoje buvo trys seserys ir brolis. Ištekėjusi gyveno Tulušių kaime, vėliau 1955 m. išsikėlė į Šalnų kaimą, o 1972 m. pasistatė namą Taujėnų miestelyje, kuriame gyveno iki mirties (2009 m.).

Ši moteris buvo patriotiškai išauklėta ir kaip prisimena vaikai (ji užaugino dukrą Zitą ir sūnų Severą) ir juos auklėjo griežtai ir dievobaimingai.

Jos šeimos likimas tragiškas, nes brolis Pranas slėpėsi nuo tarybinės armijos, todėl jį persekiojo rusai, jis nubėgęs į pelkę slėpėsi ir labai sušalo, dėl to 1945 m. mirė.

Irenos Grinienės istorija

Irenai Kumštytei-Grinienei (gim. 1933 m.), kilusiai iš Bajoriškių kaimo (Kupiškio r.) tautinį kostiumą pasiuvo mama (padedama tėčio, kuris buvo vyriškų drabužių siuvėjas) iš pačios austų audinių. Lygiai tokius pačius rūbus audė ir siuvo mamos draugė savo dukrai, tuose pačiuose namuose prie tų pačių staklių, kartais pasitardamos ar pasiginčydamos.

Šie tautiniai rūbai pasiūti apie 1940-uosius metus, kai Irena lankė pradinę mokyklą.

 

Mildos Tulabaitės istorija

Nuo mažų dienų augu matydama tautinius drabužius, girdėdama liaudies dainas, džiaugdamasi tautiniais šokiais. Su  tėveliais bei sese ir broliu lankau „Kvėičio“ ansamblį. Į jį atėjau, kai man buvo septyneri metai. Nuo tada labai dažnai puošiuosi tautiniais drabužiais.

Pirmieji buvo dailūs, labai spalvingi žemaitiški, antrieji – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvininkų drabužiai, kuriuos man pasiuvo mama. Jie man labiausiai patinka, galbūt todėl, kad  šie drabužiai nešiojami su gražiais stikliniais karoliais ir yra šiuolaikiškiausi. Prie jų grožio prisideda šimtaraštės juostos ir delmonas, mamos išsiuvinėtas originaliais raštais ir spalvomis. 

Milda Tulabaitė

Anastasijos Gerasimovos istorija

Rašyti nusprendžiau dėl įvairialypės savo tapatybės istorijos. Pradėjau ieškoti savo šaknų, daug įdomaus sužinojau ir papasakojau lietuvių kalbos mokytojai Marijai. Ji ir paskatino susieti kilmės ypatumus su nacionaline apranga bei pasidomėti plačiau.

Kiekvienam žmogui turėtų būti svarbi jo kilmė, giminės. Didelę įtaką daro tai, iš kokios tautos esi kilęs, taip ir formuojasi charakterio savybės.

Mano giminės rate – rusų, baltarusių, lietuvių, lenkų ir net vokiečių kraujas. Mama gimė Lietuvoje, Ignalinos rajone, tėtis – Baltarusijoje. Abu susipažino Visagine ir sukūrė šeimą. Seneliai gyveno Rusijoje, nukentėjo dėl sentikių išpažįstamo tikėjimo ir bėgo į Lietuvą, kur rado prieglobstį. Senelės giminaičiai gyveno Baltarusijoje, atvyko dirbti kolūkyje ir pasiliko.

Genovaitės Bluzmaitės-Simonaitienės istorija

Noriu papasakoti istoriją apie savo brangią mamytę Oną Bluzmienę ir jos pačios rankomis sukurtą tautinį kostiumą.  

Mano mamytė yra kilusi iš Šiaurės Lietuvos kaimo. Anais laikais tautiniais rūbais žmonės puošdavosi eidami į bažnyčią, vestuves, krikštynas ir kitas svarbias kaimo šventes. Ona Bluzmienė buvo be galo darbšti ir kūrybinga, gražiai verpė ir audė. 1946 metais savo trims vyriausioms dukroms  ji išaudė tautinius rūbus.  

X