Konkursas "Tautinis drabužis"

„Gurinukų“ istorija

Esame iš Leipalingio, kur bitelės medaus prineša iš liepų, kur jotvingių pramintais takeliais vaikščiojo mūsų tėvuliai. Turim dzidziulį Algirdo Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejų, kuriame galybė vertingų eksponatų iš miestelio ir aplinkinių kaimų žmonių.

Dar mes esam mažutukai „Gurinukai“ – progimnazijos mokinukai, kurie renka vertingus eksponatus iš aplinkinių kaimų žmonių, muziejuje veda edukacines programas, Leipalingio miestelį garsina savivaldybės, regiono ir respublikiniuose konkursuose.

Aldonos Mikalonienės istorija

Apie tautinius rūbus aš svajojau nuo vaikystės, bet man, mažažemio ūkininko vaikui, tai buvo neįgyvendinama svajonė.

Vidurinėje mokykloje aš dalyvavau tautinių šokių būrelyje. Mokykla tautinių rūbų neturėjo, todėl pirmieji mūsų pasirodymai buvo su skolintais kultūros namų rūbais. Tie rūbai buvo baisūs, sijonai gubeleno, bliūzės – kažkokie marškiniai, o liemenės – kas iš kur kokią susirado. Vėliau, kai kultūros namai įsigijo šiek tiek panašesnius rūbus, mes, mokinukai, naudojomės tais „baisuokliais“.

Vilijos Jocienės istorija

Paskaičiusi istorijas apie tautinius kostiumus, nusprendžiau ir aš pasidalinti savo istorija. Pirmąkart susimąsčiau, kad rūbas gali turėti istoriją, ilgą istoriją, ne tik prisiminimą... Tautinis kostiumas buvo mano didelė svajonė, kai pamačiau nuotraukas, kad mama, būdama Sibire, tuokėsi su tautiniu kostiumu. Jais buvo apsirengusios ir pamergės. Pasakojo, kaip parsiuntė juos iš Lietuvos, dalį jų darėsi pačios. Vėliau rengdavosi per Sekmines, eidavo į šokius, o mama su drauge Elvyra visad užsivilkdavusios rugsėjo 1-ąją ir pereidavo Ilkos pagrindine gatve. 

Jurgitos Tirūnienės istorija

Saulėtas ir daug žadantis šių metų gegužės dvidešimt pirmosios rytas Šveicarijoje. Papusryčiavę ir pasipuošę, ruošiamės į mano dukrytės Viltės  mokyklą. Mokykla tolokai, už 25 kilometrų, viename iš Vokietijos miestelių, netoli Šveicariojs sienos. Vadinasi Wollbach, ir šis miestelis švenčia 1250 metų įkūrimo jubiliejų. Kadangi Viltės pradinė mokykla yra dvikalbė ir joje mokosi vaikai iš įvairiausių šalių, miestelio šventėje nutarėme dalyvauti apsirengę savo tautiniais kostiumais ir tokiu būdu atstovauti savo šaliai bei pristatyti mokyklą.

Aušros Stanionytės istorija

Turiu nepaprastai gražiai pasiūtą tautinį kostiumą, kurį iš Amerikos atsiuntė mano tėvelio sesuo, poeto Bernardo Brazdžionio žmona. Tuo metu gyvenau Kaune, jų namelyje. Kartą, atvažiavę kaip visada mėnesiui laiko, atvežė 2 didelius paveikslus – tai buvo Anastazijos Tamošaitienės ir Antano Tamošaičio tapyba ir grafika. Viename paveikslų užrašyta: A. Tamošaitienė „Svečiuose kosmonautas“. Tai grafika. O kitas, matyt, A. Tamošaičio sukurtas, be pavadinimo – tapyba, vaizduojamos paletės. Paveikslai nebuvo pakabinti ant sienos, nes kambariuose trūko vietos. Todėl po 20 metų, pragyventų jų namuose, atsivežiau į savo gimtą miestą Alytų.

Birutės Gražulienės istorija

Buvau gal 6 metų, kai Vilniuje, gimnazijoje besimokanti mamos sesuo atsiuntė savo nuotrauką, kurioje ji buvo su tautiniais rūbais. Man, kaimo vaikui, buvo nematyta ir labai gražu. Svajojau, kad užaugusi būtinai turėsiu ir aš tokius. Svajonė išsipildė per tos pačios tetos vestuves. Ir jaunoji, ir pamergės buvom pasipuošusios tautiniais rūbais. Buvau gal 16 metų. Tais pačiais metais Būdviečio kultūros namuose steigėsi tautinių šokių ratelis, į kurį pakvietė ir mane. Šokom 8 poros. Pirmais metais festivaliui (taip vadinosi tada rajoninė dainų šventė) rūbus kažkur skolinosi. Apylinkės taryboje sekretore dirbo ta pati mano teta, ji irgi šoko ratelyje. Baigiantis metams, kažkaip sutaupė apylinkė pinigų ir nupirko tautiniams rūbams medžiagas. Mano mama buvo siuvėja, tai pusvelčiui pasiuvo, o mes, šokėjos, pačios siuvinėjomės rankoves ir apykakles. Kaip džiaugėmės, kai pirmą kartą pasipuošėm. Kokie gražūs buvom. Mūsų šokių ratelis rajone užimdavo apžiūrų metu antrą vietą. Teko dirbti du metus šokių vadove. Kai ištekėjau, šokiai baigėsi, auginau vaikus, dirbau.

X