Konkursas "Tautinis drabužis"

Konstantinavo bendruomenės istorija

Mus pasiekė fotoistorija apie tautinį drabužį Konstantinavo bendruomenėje (Rokiškio r.). Fotoreportaže – akimirkos iš Pirmosios pradalgės šventės.

Nuotraukų autorius – Virginijus Stumbrys

Irenos Nakienės-Valys istorija

Augau tuo metu, kai sesutę reikėjo supti tėvelio pagamintoje lingėje. Kadangi kitame kaime gyveno babytė, tai būdama penkerių, šešerių metų bėgiodavau apie stakles, kuriomis ji audė medžiagas nuostabiausiais kruopščiai parinktais raštais, ir siuvo rūbus, kuriuos dar ir išsiuvinėdavo. Turėdavo kasdieninius ir išeiginius marškinius bei sijonus. Išeiginiai buvo geresnio audinio ir labai puošnūs. Taupumo sumetimais apačią užausdavo prastesniais siūlais arba pridurdavo prastesnės drobės. Įdomi detalė, kad sijonus turėjo du. Buvo apatinis ir viršutinis sijonai. Kiek prisimenu, babytė audė dvinyčiais, kaišytinu būdu ir juostas dailiais raštais. Kai babytė eidavo ruošti pietų, mano mama pavaduodavo ausdama. Ir šiandien pamenu savo babytę, vaikščiojančią pačios austais sijonais, skaromis, o kur dar visos lovatiesės, staltiesės ir rankšluosčiai! Per šventes į bažnyčią eidavo pasipuošusi savo austais tautiniais rūbais, nors tuomet tikrai jie buvo ne tokie kaip šiandien, nes tai buvo senieji lietuvių liaudies drabužiai.

Joanos Alminienės istorija

Koks nuostabiai gražus yra lietuviškas tautinis kostiumas. Jis mielas širdžiai kiekvienam lietuviui. Kaip gražu, kai į Dainų šventę suvažiuoja pasaulio lietuviai su savo tautiniais rūbais. Pilna mūsų sostinė gražių, spavingų Dainų šventės dalyvių.

Danguolės Lukošienės istorija

Kiekvieną pavasarį per Šv. Velykas, rugpjūčio mėnesį per Šv. Joakimo atlaidus Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje vyksta procesijos aplink bažnyčią. 

Su ilgesiu ir nuoširdžia meile visi prisimena jau anapilin išėjusią Veroniką Barvainienę, kuri daugybę metų siuvo tautinius rūbus kaimo jaunimui, kad jais galėtų papuošti procesijos dalyvius.

Rūtos Sakalienės istorija

Bene vienintelė etnografinių rūbų siuvėja Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje ir Varėnos rajone Rūta Sakalienė pasakojo: „Pirmą etnografinių rūbų komplektą pasisiuvau 1998 m., kai kartu su Marcinkonių etnografiniu ansambliu važiavau Amerikon. Atvažiavusi iš Alytaus televizija nufilmavo ir parodė per Panoramą. Tai pirmoji paskambino Krušienė Danutė iš Darželių ir sako: vaikeli, tu tokius gražius rūbus siuvi, o mano drobį kandys ėda. Imk ir pasiūk gražų rūbą. Daug medžiagų prinešė Marcinkonių ansamblio moterys. Ir ne tik Marcinkonių kaimo audėjų, bet ir Darželių, Kašėtų (prie Grūdos), o juostas parūpino moterys iš Margionių kaimo. Daugiausia rūbus siuvau 2000–2012 metais. Onutei Grigaitei ir Rūtai Baškytei pasiuvau... Visų nė neprisimenu. Labai daug vaikams pasiuvau. Ir saviem, ir svetimiem. Ir savo vestuvėms pasisiuvau. Sau ir Sauliui. Dabar nebesiūnu, duonų minkau.“ 

Sigitos Damanskienės istorija

Nuo pat vaikystės svajojau apie tautinį kostiumą. Dar studijų laikais labai pavydėjau draugei, kuri šoko lietuvių liaudies šokių ansamblyje. Ypač mėgau klausyti jos pasakojimo apie tai, kaip jų kolektyvas važiavo į Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventę Vilniuje ir kaip keletas merginų, pasipuošusių tautiniais rūbais, merkiant lietui, nusiavusios batus Gedimino prospektu šoko basos ir dainavo... Jai kalbant apie jausmą vilkint tautinį kostiumą, man rodėsi, jog lakštingala suokė. Iki pat šiol mane lydi tas balso tembras...

Nuotraukoje: „Margulio“ ansamblis per Jonines Šiauliuose prie Žaliūkių malūno 2017 06 23 (Sigita Damanskienė – kairėje pirma pirmoje eilėje)

Ankstesnis 1 ... 3 4 5 Sekantis
X