Konkursas "Tautinis drabužis"

Sigitos Damanskienės istorija

Nuo pat vaikystės svajojau apie tautinį kostiumą. Dar studijų laikais labai pavydėjau draugei, kuri šoko lietuvių liaudies šokių ansamblyje. Ypač mėgau klausyti jos pasakojimo apie tai, kaip jų kolektyvas važiavo į Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventę Vilniuje ir kaip keletas merginų, pasipuošusių tautiniais rūbais, merkiant lietui, nusiavusios batus Gedimino prospektu šoko basos ir dainavo... Jai kalbant apie jausmą vilkint tautinį kostiumą, man rodėsi, jog lakštingala suokė. Iki pat šiol mane lydi tas balso tembras...

Nuotraukoje: „Margulio“ ansamblis per Jonines Šiauliuose prie Žaliūkių malūno 2017 06 23 (Sigita Damanskienė – kairėje pirma pirmoje eilėje)

Susilaukusi vaikų, žinoma, tikėjausi, kad jie šoks liaudies šokių rateliuose. Taip ir buvo – kol jie mokėsi pradinėse klasėse, Miglutė šoko savo Lieporių mokyklos, o Ugnius – Šventupio mokyklos „Gyvataro“ liaudies šokių kolektyvuose. Džiaugėsi širdis, kad ir mano vaikai šoko Mažojoje dainų ir šokių šventėje Marijampolėje 2003 metais. Man taip gražu buvo, bet neilgai...

Studijuodama magistrantūroje Šiaulių universitete, pasirinkau savo magistro temą „IX–X klasių moksleivių tautinės savimonės ypatumai: etnokultūrinis kontekstas“. Darbe vieną iš etnokultūros aspektų pasirinkau klausimą apie tautinį kostiumą. Aplankiau nemažai mokyklų Šiaurės Lietuvoje esančių miestų (Biržuose, Pakruojyje, Mažeikiuose, Kelmėje, Telšiuose, Naujojoje Akmenėje) ir miestelių (Radviliškio r. Šeduvoje, Joniškio r. Gataučiuose ir Linkaičiuose, Akmenės r. Ventoje, Kelmės r. Tytuvėnuose, Šiaulių r. Gruzdžiuose ir Verbūnuose). Atliktame tyrime dalyvavo 14 bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai, buvo apklausta beveik 800 IX–X klasių mokinių.

Nuotraukose: 1. Studentės ruošiasi fotoparodos pristatymui „Štai ji – mano žemė“, 2010 03 19; 2. Studentai ruošiasi fotoparodos pristatymui „Štai ji – mano žemė“, 2010 03 19; 3. Kojinių mezgimo čempionato Radviliškyje komisijos narės (iš kairės: Sigita Damanskienė, Aurelija Norvaišienė, Inga Hokušienė, viešnia iš Vermonto (JAV) Donna Druchunas, 2017 07 08; 4. Tautinių šokių ansamblio „Gyvataras“ Mažojoje lietuvių dainų ir šokių šventėje Marijampolėje. Mano sūnus Ugnius Damanskis – viduryje tarp berniukų, 2003 07 05; 5. Miglutė Damanskytė – šokių mokytojai iš dešinės, 1996 05 24; 6. Ugnius Damanskis – centre, Šiaulių miesto šventės metu, 2002 06 08; 7. Tautodailininkės, „Margulio“ ansamblio dainininkės Sigita Damanskienė ir Irena Gaidamavičienė prie Joninių laužo, 2017 06 23 (Sigita Damanskienė – iš dešinės).

Nors iš atlikto tyrimo išryškėjo, kad mokiniai savo pačių atžvilgiu nelabai palankiai vertino tautinį kostiumą, tačiau nemažai moksleivių apie tautinį drabužį rašė: „jis mena praeitį“, „suteikia iškilmingumo“, „kostiumas man kelia pagarbos jausmą“. Į klausimą „Kodėl vilkėtumėte tautiniais rūbais švenčių dienomis?“, mokiniai atsakė: „Būtų daug šventiškesnis vaizdas“, „Kodėl gi ne! Bet tai priklausytų nuo pačios šventės ir jos organizavimo“, „Būtų įdomu pasijusti tikru lietuviu“, „Labai gražūs rūbai, primena senovę“, „Vilkėti tai patiktų – juk tautinis rūbas yra patriotizmo simbolis“.

Dirbdama Šiaurės Lietuvos kolegijoje, organizavau fotoparodą „Štai ji – mano žemė!“. Parodos pristatyme ir atidaryme man talkino tautiniais kostiumais pasipuošę studentai, savo pačių iniciatyva sugalvoję kaip apsirengti ir iš kur pasiskolinti drabužius. Nustebinta žvelgiau į studentus ir žavėjausi, su kokiu noru ir užsidegimu jie rengėsi tautiniais kostiumais, kaip žibėjo jų akys! Visi tarsi ūgtelėjome – renginį studentai vedė kaip niekada pasitempę ir išdidūs! Fotoparodos atidarymui ši maloni detalė – tautiniai rūbai – suteikė iškilmingumo, taurumo, tyrumo, tikrumo!

Esu plačiosios Jono ir Barboros (Jasaitės) Steponavičių giminės susitikimų, kurie jungia jau net šešias kartas, organizatorė. Išeinantieji Amžinojo poilsio senoliai dažniausiai pageltusias nuotraukas atiduoda man – jas ir peržiūrėjau... Akį patraukė sena, išblukusi nuotrauka, kurioje mano dar jaunas tėtis su trimis žaviomis merginomis, pasidabinusiomis tautiniais kostiumais. Pasakojo tėtis, kad seniau, eidamos laikyti egzaminų, atsiimti diplomų ar tekėdamos, merginos puošdavosi tautiniais kostiumais. Nors mūsų giminė plati, tačiau vos kelioms panelėms teko laimė ypatingomis progomis pasirėdyti šiuo išeiginiu drabužiu – joms, dabar jau garbaus amžiaus giminaitėms, ir paskambinau telefonu. Pasiteiravau, ar šis rūbas jų pačių, jei taip, koks jo likimas, o jei ne nuosavas, iš kur gavo, ką joms reiškia šitas rūbas, kaip jautėsi jį vilkėdamos ir pan. Išgirdau įvairių istorijų.

Dažniausiai XX a. viduryje, sprendžiant iš užrašų ant nuotraukų nugarėlės – apie 1952–1958 m., tuomet dar jaunos panelės mano tetos Antanina (Staponkutė) Frišmantienė (dabar 79 m.), Ona (Lavickaitė) Norkevičienė (dabar 80 m.) ir dėdienė Ona (Alėjūnaitė) Staponkienė (dabar 86 m.) tautiniu kostiumu vilkėjo giminių ar draugų vestuvėse eidamos į pamerges. Tautinis kostiumas ir tuomet buvo labai brangus, todėl labai norėdamos juo pasipuošti, jos skolindavosi iš mokykloje ar kultūros namuose veikusių liaudies šokių ratelių. Teta Agnieška (Čepulytė) Gedaminskienė (78 m.) savo pačios vestuvėse puošėsi tautiniu kostiumu, parsiųstu senelio Martyno Čepulio iš Amerikos. Tik ji viena mūsų giminėje turėjo savo iškilmingą, puošnų drabužį, kuriuo labai didžiavosi. Deja, labai apgailestaudama Agnieška pasakojo, jog ji buvo geros širdies ir visoms, kas paprašydavo, mielai skolindavusi, o kam skolino paskutinį kartą – nebepamenanti, todėl su didžiule širdgėla apgailestavo, kad geriau būtų buvusi šykštesnė, bet savo dukroms išsaugojusi...

Apie vestuvių dieną daug prietarų sklando... Bet niekad nebūčiau patikėjusi, jog „savo vestuvių dieną negalima vilkėti tautiniu kostiumu, nes gyvenimas sunkus būsiąs...“! Dėl šios priežasties Antaninos Frišmantienės pasirinkimą tekant vilkėti balta suknele lėmė būtent šis prietaras.

Nors Antanina tautinį kostiumą ir iškeitė į baltą vestuvinę suknelę, tačiau labai didžiavosi, kad šokdama liaudiškus šokius vilkėdavo tautiniu drabužiu. Ji emocingai prisiminė vieną istoriją ir papasakojo apie kilusį erzelį šokant liaudies šokių ansamblyje. Kai kolektyvas koncertavo Kuršėnų kultūros parke, šokdama ji tyčia suklydusi, nes labai buvo supykusi, kad jai pritrūko karūnėlės ir teko šokti be jos...

O mano svajonė išsipildė. Esu šiauliškė, mano tėvai ir protėviai kilę iš Šakynos parapijos (Šiaulių r.), todėl jaučiuosi tikrų tikriausia žemaitė ir, sulaukusi gražaus jubiliejaus, iš vyro gavau dovanų žemaičių tautinį kostiumą – ypatingos prasmės Dovaną, kurią labai vertinu, branginu ir didžiuojuosi...

Kadangi 2017-ieji paskelbti Tautinio kostiumo metais, šiemet Radviliškyje vykusiame Kojinių mezgimo čempionate dalyvavau pasirėdžiusi žemaičių kostiumu. Čempionate dalyvavusios iš už jūrų marių – Amerikos, Kanados, Australijos – atvykusios mezgėjos smalsiai nužiūrinėjo, šypsojosi, aikčiodamos žavėjosi, paveikslavo drabužius. Su LTS Radviliškio krašto pirmininke Aurelija Norvaišiene čempionato dalyviams net egzaminą surengėme: sustojome dviese – viena žemaičių, kita aukštaičių kostiumais pasidabinusios – ir paprašėme skirtumus įvardinti. Su apmaudu įsitikinome, jog ne visi žino etninių regionų kostiumų skiriamuosius bruožus... 

Esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, dainuoju Šiaulių skyriaus tautodailininkų ansamblyje „Margulis“. Kai vyksta Šiaulių apskrities tautodailės paroda ar ataskaitinis susirinkimas, kai „Margulis“ koncertuoja ar tautodailininkai, o tarp jų ir aš, dalyvauja Šiaulių dienose pristatydami savo amatus, jau iš namų išeinu vilkėdama tautiniu kostiumu. Ir jaučiu, kad mane tautinis drabužis tarsi pakylėja virš žemės, einu nesikūprindama, pakelta galva, mintyse girdžiu dūdų orkestrą grojant... Kaskart pastebiu didesnį nei įprastai vairuotojų dėmesingumą: iš tolo sustoja ir praleidžia per perėją, palydi akimis... Šypsena uždega žmonių širdyse gėrį, jaučiu smalsius praeivių žvilgsnius... Nerealus jausmas...

Sigita Damanskienė, LTS Šiaulių skyriaus valdybos narė, Meno kūrėja, Šiaulių miesto Bendruomeninių namų šeimų klubo „Šeimų kūrybinė kertelė“ vadovė

Nuotraukose:  1. Tetos Agnės (Čepulytės) Gedaminskienės vestuvės 1962 gegužės mėn.; 2. Dėdienė Ona (Alėjūnaitė) Staponkienė su pamergėmis 1958 02 01; 3. Dėdės Prano Staponkaus ir Onos (Alėjūnaitės) Staponkienės vestuvės1958 02 01.

X