Etninės kultūros globos tarybai - 20 metų

EKGT įkūrimo aplinkybės

Džiaugiamės galėdami pranešti apie Etninės kultūros globos tarybos veiklos jubiliejų!

Taryba įkurta 2000-aisiais, o 2001-asiais įsteigti jos padaliniai penkiuose etnografiniuose regionuose - Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Suvalkijos (Sūduvos), Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regioninės tarybos. Taigi šiemet sueina 20 metų, kai Etninės kultūros globos taryba veikia pilna sandara, per savo padalinius įgijusi visą Lietuvą aprėpiančius pajėgumus.      

Ta proga norėtume prisiminti, kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta Taryba – ekspertinė įvairių etninės kultūros sričių atstovus sujungianti institucija, padedanti Seimui ir Vyriausybei spręsti strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus.

Tarybos įkūrimas susijęs su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir tuo metu plačiai skambėjusiomis tautiškumo puoselėjimo idėjomis. 1990 metais vykusiame I Kultūros kongrese buvo pabrėžiama, kad per sovietinę okupaciją siekta lietuvius nutautinti, todėl lietuvių etninė kultūra buvo sąmoningai naikinta, niekinta, vejama iš šeimos, mokyklos bei viešojo gyvenimo, jos išsaugojimui ir populiarinimui nebuvo sudarytos reikiamos sąlygos.  Šiame kongrese pirmą kartą nuskambėjo siūlymas sukurti Etninės kultūros globos įstatymą, kuris sudarytų teisines prielaidas užtikrinti sistemingą valstybės rūpinimąsi etnine kultūra.  

Netrukus prie tuometinės Kultūros ir švietimo ministerijos buvo įkurta Etninės kultūros ekspertų komisija), kurios tikslas – užtikrinti visapusišką valstybinę etninės kultūros globą. Tačiau netgi energingiausi jos pirmininko profesoriaus Norberto Vėliaus bei kitų narių veiksmai nedavė lauktų rezultatų, nes  didesnio valstybės dėmesio ir paramos etninės kultūros plėtrai neatsirado. Buvo įsitikinta, kad etninė kultūra apima ne tik Kultūros ministerijos kuruojamą sritį, bet ir žemės ūkio, pramonės šakų, turizmo bei daugelį kitų sričių, kuriose taip pat reikia dėmesio etninei kultūrai, o labiausiai reikalingas tarpsritinis suderinamumas. 

Taigi prie Kultūros ministerijos įkurtoje Etninės kultūros ekspertų komisijoje 1995 m. vėl imta kalbėti apie specialaus šią sritį reglamentuojančio įstatymo poreikį, šią idėją ypač skatino komisijos pirmininkas prof. N. Vėlius. Komisija 1996 m. gegužės mėnesį pritarė jos narės Dalios Urbanavičienės pasiūlytam įstatymo pirminiam projektui, prasidėjo konsultacijos su teisininkais, kitais etninės kultūros puoselėtojais. Tačiau vos už mėnesio prof. N. Vėlius netikėtai mirė ir šią idėją toliau tęsė D. Urbanavičienė, kviesdama prie įstatymo kūrimo prisidėti platesnį etninės kultūros ir kitų sričių specialistų ratą. Kultūros ministerija nebesiėmė iniciatyvos tęsti pradėtą įstatymo projekto rengimo darbą. Todėl D. Urbanavičienė subūrė darbo grupę įstatymui parengti visuomeniniais pagrindais, ją sudarė: D. Urbanavičienė (grupės vadovė), doc. dr. Rimantas Astrauskas, doc. dr. Irena Čepienė, Virginija Kondratienė, Birutė Kulnytė, Venantas Mačiekus, Marcelijus Martinaitis, prof. habil. dr. Vacys Milius, Jonas Rudzinskas,  doc. dr. Krescencijus Stoškus, prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė.  Darbo grupė parengė per 20 įstatymo projekto variantų,  paskutiniuosius – jau kaip oficiali darbo grupė, 1998 metais patvirtinta Seimo Švietimo ir mokslo komiteto.

Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 1999 metų rugsėjo 21 d., nurodydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei įsteigti Etninės kultūros globos tarybą. Tačiau to neįgyvendinus, įstatymas 2020 m. buvo pakeistas, pavedant Seimui įsteigti Etninės kultūros globos tarybą. Remiantis tuo, 2000 m. liepos 13 d. buvo įkurta Etninės kultūros globos taryba kaip Seimui atskaitinga ekspertinė institucija. Pirmasis jos posėdis įvyko 2000 m. rugpjūčio 21 d.

Svarbu pastebėti, kad Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo rengimas ir priėmimas buvo siejamas ir su tarptautinėje erdvėje vykusiais procesais.  Jau 1966 m. UNESCO Generalinės konferencijos 14-oje sesijoje Berne deklaruota, kad būtina gerbti kiekvienos kultūros savitumą, o tradicinę kultūrą saugoti valstybėms priimant tam tikslui skirtus teisės aktus. Atkreipus dėmesį į spartų tradicinės kultūros nykimą pasauliniu mastu, 1989 metais UNESCO generalinėje konferencijoje Paryžiuje buvo patvirtintos „Tradicinės kultūros ir folkloro apsaugos rekomendacijos“. Šiuo dokumentu visų šalių vyriausybės paragintos išsaugoti tradicinę kultūrą ir folklorą kaip svarbią žmonijos kultūrinio palikimo dalį, rekomenduota greta kitų apsaugos priemonių imtis ir juridinės apsaugos. 

Šios tarptautinėje erdvėje sklandžiusios idėjos ir rekomendacijos buvo svarbus pagrindas siekiant įkurti Etninės kultūros globos tarybą. Beje, jau pirmajame patvirtintame Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme buvo nustatyta (remiantis daugiausia Skandinavijos pavyzdžiu) itin demokratiška šios ekspertinės tarybos sudarymo tvarka, vengiant politikų įsikišimo: visus tarybos narius deleguoja aiškiai įvardytos svarbiausios etninės kultūros srityje veikiančios kultūros, mokslo ir studijų institucijos bei visuomeninės organizacijos. Pakeitus 2004 m. įstatymą, kurį laiką ši tvarka buvo išardyta (dalį narių delegavo Seimas, Vyriausybė), tačiau 2016 m. patobulinus įstatymą vėl buvo sugrąžinta demokratiška tarybos sudarymo tvarka, užtikrinanti jos aukštą kompetenciją būtent etninės kultūros srityje.

EKGT informacija
Nuotraukoje – prof. Norbertas Vėlius, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo sukūrimo ir EKGT įsteigimo iniciatorius

X