Etninės kultūros globos taryba

ETNINĖS KULTŪROS GLOBOS TARYBA KREIPIASI DĖL LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ PUOSELĖJIMO ADVENTO IR KALĖDINIU LAIKOTARPIU

Etninės kultūros globos taryba savivaldybių kultūros ir švietimo skyriams išsiuntė raštą, kuriame raginama puoselėti lietuviškas tradicijas advento ir kalėdiniu laikotarpiu.

Jame atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva pasižymi ypač turtingomis ir išskirtinėmis kalendorinių švenčių tradicijomis. Jų puoselėjimą ir sklaidą Lietuvoje globoja valstybė, įtvirtindama tam tikras teisines nuostatas. Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybė skatina ir remia kalendorinių švenčių gaivinimą bei populiarinimą. Šiemet patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo 4 straipsnis nurodo, kad vienas iš kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo principų yra savitumo principas, todėl „sprendimai priimami siekiant išsaugoti ir puoselėti unikalius Lietuvos nacionalinės kultūros aspektus“. Lietuva įsipareigojo puoselėti savo kalendorinių švenčių tradicijas ir tarptautiniu lygiu, ratifikuodama UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją.

Žiemos metas išsiskiria ypač gausiais senaisiais lietuviškais papročiais. 

Etninės kultūros globos taryba siūlo organizuojant renginius advento–Kalėdų laikotarpiu atkreipti ypatingą dėmesį į šiuos papročius  – jie galėtų būti sėkmingai tęsiami, kūrybiškai pritaikant dabarčiai:

Adventinės vakaronės. Daug kur Lietuvoje advento laikotarpiu buvo būdinga žmonėms rinktis pavakaroti, per tuos susibūrimus dainuoti senąsias dainas (su priedainiais leliumai ir kt.), žaisti žaidimus, sekti pasakas ir įvairias istorijas, taip pat dirbti įvairius darbus.

Tradiciniai advento turgūs. Advento laikotarpiu kas savaitę būdavo rengiami turgūs, daugiausia Aukštaitijoje: pirmasis – šeškaturgis, antrasis – skaistaturgis, trečiasis – saldaturgis; Mažoji Lietuva garsėja gruodžio viduryje rengiamu Žąsų turgumi.

Advento vainikų paprotys. Viena iš Lietuvoje vis labiau plintančių tradicijų, atkeliavusi per Mažąją Lietuvą – adventinių vainikų rišimo ir keturių vainiko žvakelių uždegimo paprotys.

Aplinkos dekoravimas šiaudiniais ir kitais tradiciniais dirbiniais. Šiam žiemos metui būdinga šiaudinių sodų ir kitų dirbinių iš šiaudų rišimo tradicija (tradiciniai lietuviški šiaudiniai sodai, kaip žinia, įtraukti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą). Per Kalėdas nuo seno buvo įprasta namuose pakabinti naują šiaudinį sodą, pasipuošti kitais  šiaudiniais dirbiniais, popieriniais karpiniais, mediniais paukšteliais, javų pėdais ir visžaliais augalais.

Kalėdų eglutės puošimas tradiciniais dirbiniais. Lietuvoje nuo XIX a. vidurio prigijęs paprotys puošti Kalėdų eglutę pasižymi tradiciniais papuošimais iš šiaudų, popieriaus ir kt.

Blukio vilkimo ir deginimo paprotys. Kalėdų pradžia pasižymi apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę), kuris sudeginamas simbolizuojant per metus susikaupusio blogio sunaikinimą.

Senio Kalėdos ypatybės. Lietuviškas Senis Kalėda skiriasi nuo Santa Klauso tiek savo išvaizda (vietoj raudonos aprangos – išvirkšti kailiniai, sujuosti juosta ar lininiu rankšluosčiu), tiek savo kalba (pasižyminčia tradicinėmis oracijomis ir palinkėjimais), tiek veiksmais (vienas svarbiausių veiksmų – laiminimas beriant grūdus, linkint gerovės, skalsos ir darnos būsimais metais).

Triukšmingos šokių vakaronės ir kalėdotojų vaikštynės tarpušvenčiu. Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių šventės sausio 6 d. (tarpušvenčiu) buvo įprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šokių vakarones, taip pat persirengėlių (kalėdotojų) vaikštynes.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pastaruoju metu Lietuvoje per adventą vis labiau populiarinama iš Švedijos kilusi Šv. Liucijos diena (gruodžio 13 d.) nėra būdinga lietuviškiems papročiams, nes yra susijusi su senuoju Julijaus kalendoriumi, kuris prasilenkia su lietuviškų kalendorinių papročių ypatumais. 

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje vis labiau įsitvirtina angliškos kalėdinės dainos, nors galime didžiuotis itin gausiu lietuviškų kalėdinių dainų repertuaru – visų pirma lietuvių liaudies advento–Kalėdų dainomis, yra nemažai gražių lietuviškų autorinių dainų Kalėdų tema. Šiuo kalendoriniu laikotarpiu per renginius galima panaudoti lietuviškų advento–Kalėdų dainų įrašus (pavyzdžiui, galima panaudoti Etninės kultūros globos tarybos paskelbtą virtualų advento ir Kalėdų dainų rinkinėlį

 ar „YouTube“ platformoje sukurtą grojaraštį „Advento ir Kalėdų folkloras/postfolkloras“).

Lietuviškos dainos ir papročiai ypač svarbūs ugdant jaunąją kartą, yra labiau suprantami mažiems vaikams, kurių gausu šventiniuose kalėdinio laikotarpio renginiuose. Kalėdiniu laikotarpiu į Lietuvą sugrįžta daug lietuvių iš užsienio, neretai labai išsiilgusių savo lietuviškų tradicijų, tačiau savo Tėvynėje jie dažnai randa tokią pat kultūrą, kaip ir svetur.

Lietuviškų tradicijų puoselėjimas labai svarbus kuriant Lietuvos įvaizdį, suteikia jam patrauklumo ir įvairesnių spalvų. Savitų lietuviškų kalendorinių švenčių sklaida gali sustiprinti turistų trauką į mūsų šalį, o tai teikia ir ekonominę naudą.

Etninės kultūros globos taryba siūlo Lietuvos savivaldybėms paieškoti galimybių, kaip puoselėti lietuvybę ir lietuviškas tradicijas (ar bent jų atspindžius) advento ir kalėdinio laikotarpio renginiuose – kuriant šventines dekoracijas, panaudojant lietuviškas advento-Kalėdų dainas, žaidimus ir tradicinius šokius, rengiant bendruomenines vakarones, persirengėlių vaikštynes, populiarinant lietuvišką Senį Kalėdą bei kitus papročius.

Taip pat labai svarbu perteikti lietuviškų tradicijų tęstinumą jaunajai kartai, todėl  savivaldybių prašoma persiųsti šias rekomendacijas savo švietimo įstaigoms. 

2024 m. naujai sukurtas Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai, vėliavos ir antspaudas. Mažoji Lietuva yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, plytintis šalies vakaruose, Nemuno žemupyje. Regionas apima Kuršių Neriją, Šilutės ir Klaipėdos rajonus, pietinę Tauragės apskrities dalį.

Mažoji Lietuva – turtingas savo istorija ir paveldu regionas, kuris pirmiausia asocijuojasi su raštijos vertybių, tautiškumo, lietuvybės puoselėjimu, savita ir unikalia kultūra, gausia ir turtinga knygų leidyba, taip pat susijęs su knygnešystės fenomenu. Pažymėtina, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra tik mažesnioji buvusios istorinės Mažosios Lietuvos dalis. Didžioji istorinio regiono dalis plyti dabartinėje Karaliaučiaus srityje ir nedidelė dalis priklauso Lenkijai.

Маžosios Lietuvos etnografinio regiono mažojo ir didžiojo herbų, lauko ir reprezentacinės vėliavos projektus sukūrė dailininkas Arvydas Každailis, inicijavus Etninės kultūros globos tarybai (EKGT), jos padaliniui Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybai  bei regiono savivaldybėms, kurios įpareigojo jas atstovauti Šilutės rajono savivaldybę.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. liepos 8 d. dekretu Nr. 1K-1676 „Dėl Mažosios Lietuvos didžiojo ir mažojo herbų patvirtinimo“, o reprezentacinė ir lauko vėliavos – EKGT nutarimu 2024 m. liepos 11 d. Nr. TN-17 „Dėl Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbinių vėliavų patvirtinimo“.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mažajame herbe pavaizduotas sidabriniame lauke raudonas briedis, priekinėmis kojomis laikantis tokios pačios spalvos ietį, o raudonoje skydo galvoje – sidabrinis šviečiantis švyturys. Mažosios Lietuvos didžiajame herbe vaizduojamas ietį laikantis briedis ir švyturys. Briedis – valdžios ir pasirengimo ginti savo žemę simbolis. Švyturys – iš krašto sklidusios kultūros šviesos, lietuvybės simbolis. Be to, šeši iš septynių Lietuvoje esančių švyturių yra būtent Mažosios Lietuvos etnografinio regiono teritorijoje. Jis tuo pačiu įtvirtina Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, simboliką. Herbo skydininkai yra kurėnai – dvistiebės, burinės, plokščiadugnės valtys, naudotos Lietuvos pamaryje (taip pat ir Kuršių Nerijoje). Pamario gyventojams ši vandens transporto priemonė buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kadangi kurėnais būdavo plaukiama žvejoti, jais gabentos prekės, gyvuliai. Kurėnai naudoti ir kaip susisiekimo priemonė. Kurėnai herbe puikiai papildo švyturio ir jūrinės tradicijos simboliką. Didžiojo herbo devizui panaudota lietuvių filosofo, rašytojo, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo Vydūno citata SPINDULYS ESMI BEGALINĖS ŠVIESOS, kuri atspindi ir švyturio skleidžiamą šviesą, švietimą, lietuvybės puoselėjimą, ir lietuvininkų tarmės ypatumus.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono lauko vėliavos pagrindą sudaro trys lygių horizontalių spalvų juostos: viršutinė – žalia, vidurinė – balta, žemutinė – raudona, o vėliavos viduryje yra mažasis etnografinio Mažosios Lietuvos regiono herbas (vėliavos aukščio ir pločio santykis 3:5). Reprezentacinė vėliava yra baltos spalvos, jos viduryje išsiuvinėtas Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis herbas, vėliavos laisvi kraštai apsiūti aukso spalvos virvele, o prie koto tvirtinamos dvi aukso spalvos virvelės su kutais (vėliavos aukščio ir pločio santykis 5:6).

Naujai sukurta Mažosios Lietuvos etnografinio regiono heraldika pirmą kartą  visuomenei bus pristatyta 2024 m. lapkričio 27 d.  14 val. Šilutės konferencijų centre  (Lietuvininkų g. 4).

Etninės kultūros globos tarybos informacija

Etninės kultūros globos taryba palaiko Ukrainą, besikaunančią už savo ir mūsų visų laisvę. Smerkiame Rusijos agresiją ir neteisėtą Rusijos įsiveržimą į Ukrainos teritoriją.

Ukrainos žmonės, visa širdimi ir mintimis esame su Jumis!

Padėkime Ukrainai, suteikdami finansinę paramą: https://www.blue-yellow.lt/lt/

2024 m. lapkričio 7 d. vykusiame Lietuvos kaimo turizmo asociacijos sezono uždarymo renginyje Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurso 2024 nugalėtojus ir dalyvius pasveikino ir apdovanojo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.

Konkurso I vietos laimėtoja pripažinta sodyba „Grikucis“ (Dzūkija).

Laimos ir Kosto Mačionių sodyba „Grikucis“ žinoma dėl puikių etnokultūrinių edukacijų. Būriai vaikų (ir ne tik!) čia sužino viską apie grikių auginimą ir panaudojimą: apsilankę rugsėjo arba spalio mėnesį gali pabandyti grikius pjauti pjautuvais, o nuo lapkričio iki balandžio – iškulti juos spragilais ir sumalti senovinėmis girnomis. Sodybos šeimininkai moka sudominti kiekvieną vilnos vėlimu, žvakių liejimu, kiaušinių marginimu. Sodyboje laukia smagūs senoviniai žaidimai, o alkani vaišinami pagal visas dzūkų tradicijas kepamais grikiniais blynais, babkomis ir sausainiais (todėl parinktas toks sodybos pavadinimas!).

Sodyba įsikūrusi Pamerkių kaime, Varėnos rajone.

II vieta – Bilionių sodybai „Gīvenėms“ (Žemaitija). Tai etnoarchitektūrinė sodyba, kurioje gyvenimas pradėjo virti XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pradžioje ir per stebuklą išliko iki šiandien. Viskas čia kuria išskirtinę aurą – žiogrių tvora apjuostos sodybos išplanavimas, pastatai, senelis sodas, po trobos langais giles barstantys trys galingi išlakūs ąžuolai, gyvybingi seni medžiai, tradicinės kaimo darželių gėlės, tvenkinys su salelėmis, kitoje kelio pusėje terasomis aukštyn kylantis Bilionių piliakalnis. Sodyboje vyksta jau tradicija tapęs tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“, rengiamos tradicinės šventės. Bilionių  sodyba „Gīvenėms“ yra Camino Lituano (keliauti paruošto šiuolaikinio piligrimų kelio, besidriekiančio per visą Lietuvą ir prisijungiančio prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo) kultūros kelio dalis.

Sodyba įsikūrusi Bilionių kaime, Šilalės rajone.

III vieta – sodybai  „Ėvė“ (Mažoji Lietuva). Tai restauruota XIX amžiaus pabaigos etnografinė sodyba, įsikūrusi lietuviškoje Venecijoje, Minijos kaime. Sodyboje galima artimiau susipažinti su krašto istoriniu, kultūriniu paveldu, linksmai ir naudingai praleisti laisvalaikį dalyvaujant pažintinėse-kūrybinėse edukacijose „Žymės“. Edukacijos skirtos vaikeliams, tėveliams ir jų seneliams. Sodyboje išvysite jau pagamintus kūrinius, kurių atsiradimą įkvėpė autentiška sodybos aplinka. Edukatorius yra dailės mokytojas ekspertas.

Ilgės, Visų šventųjų diena ir Vėlinės simbolizuoja nematomą dvasinį ryšį su mirusiaisiais, mūsų atminimą ir padėką. Ugnies simbolis – degančios žvakės – buvo ir yra svarbi tradicijų dalis, simbolizuojanti ne tik šviesą mirusiųjų keliui, bet ir viltį, kad atminimas išlieka gyvas.

Šios šventės primena, kad kiekvieno žmogaus atminimas yra svarbus ir kad gyvenimas yra trapus.

Aplankę savo artimųjų kapus, aplankykime pilkapius, pagerbkime tyla ir malda Lietuvos savanorių, partizanų, Sausio 13-osios aukų, žmonių, kūrusių ir dirbusių Lietuvos labui, kapus, nepraeikime pro nežinomą, nelankomą kapą.

Tegul mūsų pagarba ir uždegtos žvakelės nušviečia rudens tamsą, primindamos mūsų Tėvynės tradicijas ir istoriją, visus, kuriuos norime atsiminti širdyse.

D. Urbanavičienės nuotrauka

Etninės kultūros globos taryba kaip atsvarą Helovynui skelbia Gerumo, atminties ir bendrystės akciją

Etninės kultūros globos taryba 2024 m. spalio 16 d. kreipėsi į kultūros, švietimo ir socialinės apsaugos valdžios institucijas, savivaldybių kultūros ir švietimo skyrius, nevyriausybines organizacijas, atkreipdama dėmesį į Lietuvoje senuosius Vėlinių papročius vis labiau užgožiančio šiurpaus Helovyno neigiamą įtaką vaikams ir jaunimui, taip pat į prieštaravimą mūsų šalyje galiojančiam Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui. EKGT siūlo alternatyvą – Gerumo, atminties ir bendrystės akciją artėjant Vėlinėms, į šią akciją kviečia įsitraukti visus, ypač vaikus ir jaunimą.

Helovynas užgožia Vėlines

Helovyno renginiai Lietuvoje nebeapsiriboja vien spalio 31 diena – daug kur jie pradedami rengti nuo spalio vidurio ir vyksta iki pat lapkričio antros savaitės, neišskiriant nė šventinių Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų. Pagal senus papročius Vėlinių laikotarpis apėmė ne tik lapkričio pradžią, bet ir visą spalio mėnesį, o ypač spalio pabaigą. Taigi mūsų Vėlinių papročius, grindžiamus pagarba, meile ir padėka protėviams, tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovyno renginiai.

Kaip teigia Taryba savo rašte, tai ypač neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama pabrėžiant būtent demonišką mirties pavidalą.