Tautinis kostiumas – vienas iš svarbiausių tautos ir valstybės simbolių. Kviečiame gerbti ir branginti tautinius drabužius, puoštis jais valstybės švenčių metu, pažymint svarbius bendruomenės ir šeimos įvykius. Būtinai pasipuoškime tautiniu kostiumu Liepos 6-ąją – Valstybės dieną, giedodami visiems mums brangią Tautišką giesmę! 

Tautinių drabužių neturintiems ir norintiems juos įsigyti siūlome pagalbą – Tautinių drabužių ekspertų sąrašą >>>. Į šiuos žmones galima kreiptis, norint pasiaiškinti dėl tautinių drabužių siuvimo, komplektavimo taisyklių, tautinių drabužių gamintojų.

Norintieji įsigyti archeologinį kostiumą, kuris taip pat yra tapęs svarbiu meilę Lietuvai išreiškiančiu simboliu, gali kreiptis į Archeologinių drabužių konsultantus >>>. Jie pasidalins žiniomis apie archeologinio kostiumo rekonstravimo galimybes.

Tautinis kostiumas

Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys kai kuriose vietovėse ryšėjo dar XX a. viduryje. Lininiai drabužiai Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų – žičkų – geometriniais ornamentais. Ypač puošnios aukštaičių liemenės, kurias siuvo iš brangių pramoninių audinių – brokato, šilko, aksomo, rečiau – iš namie austų. Merginos puošėsi karūnėlėmis ir galionais, kurių galus užpakalyje sukryžiuodavo, o prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai gražiai krisdavo ant nugaros. Ypatingos Kupiškio apylinkėse pamergių dėvėtos karūnėlės, vadinamos kalpokais. Aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais. Moterys juosėjo pintinėmis ir rinktinėmis, vyrai – pintinėmis ir vytinėmis juostomis.

Tautinis kostiumas

Dzūkės ypač ilgai vilkėjo tradiciniais drabužiais. Jie XIX a. pasižymėjo margumu. Prie dažniausiai languotų sijonų derinamos margos prijuostės, kurių Dzūkijoje buvo ypač didelė įvairovė – vienos šviesios ar tamsios languotos, dryžuotos, apačioje puoštos kaišytais ornamentais, kitos sudryžuotos skersiniais spalvingais dimučių ruoželiais, dar kitų languose žėri po visą audeklo plotą išmėtytos žvaigždutės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dzūkės ryšėjo kitokiomis prijuostėmis – tamsaus dugno, apačioje siuvinėtomis ryškiaspalvėmis gėlėmis.

Tautinis kostiumas

XIX a. pirmojoje pusėje lietuvininkės moterys vilkėjo gausiai prie kaklo rauktais, puošniai siuvinėtais marškiniais ir trumpomis liemenėmis. Virš languoto arba išilgai dryžuoto raukto sijono ryšėdavo baltas linines prijuostes su įaustais raudonais raštais. Šaltuoju metu vilkėdavo sermėgomis bei kailinukais, aptrauktais tamsiai mėlyna medžiaga, puoštais siuvinėtais raštais ir auksaspalvių galionėlių arba kailiuko apvadais ant pečių ir rankovių. Liemenį juosdavo plačiomis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną – puošniai siuvinėtą medžiaginį maišelį. Puošėsi stikliniais arba gintariniais karoliais. Merginos plaukus pindavo į kasas, kurias sudėdavo apie galvą labai sudėtingais būdais, – tokia šukuosena būdavo daroma sekmadieniui ir laikydavosi visą savaitę. nuotakos XVIII–XIX a. pradžioje dėvėdavo aukštą cilindro formos galvos apdangalą, padarytą iš juodo aksomo arba fetro. 

Tautinis kostiumas

Kapsių ir zanavykių šventadieniniai XIX a. drabužiai itin puošnūs. Labiausiai dėmesį traukia moterų kaišytinės prijuostės, kuriose vaivorykštės spalvomis žėri stilizuoti lelijų, žirnelių ir kitokių augalų žiedai. Zanavykės jas dažnai siūdino su snapeliais rauktais priedurais. Kiekviena suvalkietė įmantrių prijuosčių turėdavo net po keliolika.

Zanavykų ir kapsų šventadieniniai drabužiai skiriasi. Zanavykės mėgo trumpas, kapsės – ilgas liemenes. Zanavykės merginos puošė galvas karolinėmis, kapsės – galionais. Ištekėjusios moterys, ypač jei nešdavosi su savimi kūdikį, užsisiausdavo baltas linines drobules, kurios šiame regione ypač plonos ir austos sudėtingais smulkiais raštais. Ypač gražūs moterų marškiniai, siuvinėti baltu kiauraraščiu.

XIX a. suvalkiečių vyrai vasarą vilkėjo baltus arba spalvotus lininius įmantriai pasiūtus apsiaustus – trinyčius. Sermėgos čia vyravo šviesios. Per liemenį apjuosdavo jas puošniomis rinktinėmis juostomis arba odiniais diržais.

Tautinis kostiumas

Jau XIX a. aprašymuose nurodoma, kad žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų sodriu spalvingumu, dažnai – ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais (ne vien pilko milo).

Išeiginis žemaitės kostiumas neįsivaizduojamas be skarų. Vienos iš žinomų seniausių – įvairiaspalvės skersadryžės pusvilnonės pailgos formos gūnios, dėvėtos iki XIX a. vidurio. Vėlesnės vilnonės skaros austos kvadratinės, bet ir jos gerokai spalvingesnės negu kitose etnografinėse srityse. Vasarą šiaurinėje Žemaitijoje moterys mėgo apsisupti raudonlangėmis lininėmis ar medvilninėmis įstrižai lenkiamomis skaromis – raiščiais, o pietinėje Žemaitijoje – baltomis išilgai lenkiamomis drobulėmis su raudonų žičkų įaudimais galuose. Įvairiaspalviais skaistgijų kuteliais puoštas raudonlanges skareles žemaitės susirišdavo ypatingu būdu – su „ragiukais“ (mazgu surištais kampučiais virš kaktos). Baltų medvilninių skarelių priešingus kampus siuvinėjo kiauraraščiu skirtingais ornamentais. Be to, ant galvos, pečių ar kaklo nešiojo įvairiais būdais užgobtas mažas vienspalves ar languotas naminio audimo skareles, taip pat dideles bei mažas fabrikines šilko, kašmyro ar medvilnės skaras.

Žemaičių vyrų sermėgos – ne tik iš natūralios vilnos, bet ir dažytos. Mėgtos tamsiai žalios, tamsiai mėlynos, tamsiai rudos, o vėliau – ir juodos. Sermėgas ėmus keisti surdutais, vyrų garderobe atsirado liemenės. Jos tokių pat ryškių spalvų kaip ir moterų sijonai. Tamsaus fetro plačiabryles skrybėles žemaičiai mėgo puošti povo plunksnomis. Juostų neryšėjo, juosdavosi odiniais diržais. Svarbi išeiginio kostiumo dalis – kaklaskarė, kuri galėjo būti įvairi: namie austa raudonlangė arba pirktinė, raštuota gėlėmis ar rytietiškais raštais.

Aušros Misiūrienės ir Virginijaus Jocio nuotraukos