• Kas yra etninė kultūra?

Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme etninė kultūra apibrėžiama kaip „visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą“. 

Platesnis etninės kultūros sąvokos apibrėžimas pateikiamas Lietuvos kultūros tarybos užsakymu 2020 m. atliktame Etninės kultūros srities ekspertiniame vertinime:

„Etninės kultūros sritis apima materialias ir nematerialias tradicinės kultūros vertybes, jos raiškos formas (folklorą, papročius, tautodailę, amatus ir kt.), kurios:

• istoriškai susiformavo Lietuvoje, jos etnografiniuose regionuose (apimant etnines žemes), vietovėse;
• yra perduodamos iš kartos į kartą kaip ilgaamžė kolektyvinė tautos patirtis;
• saugomos ir aktualizuojamos šioje srityje veikiančių bendruomenių, šeimų, asmenų, valstybinių, savivaldybių institucijų, NVO;
• išlaiko būdingas ir (ar) unikalias savybes ir nuolat atsinaujina;
• natūraliai tęsiamos, atkuriamos, saugomos, tiriamos, perduodamos ir skleidžiamos tradiciniais (t. y. šeimoje, bendruomenėje, iš meistro – mokiniui) bei šiuolaikiniais būdais;
• turi visuotinę vertę kaip tautinės tapatybės raiškos būdas, konsoliduojantis visuomenę, stiprinantis jos savimonę ir savivertę, užtikrinantis kultūrinę įvairovę". 

• Kokios yra etninės kultūros raiškos formos?

Etninė kultūra, skirtingai nuo kitų kultūros, meno šakų ir žanrų, reiškiasi didele skirtingų formų įvairove. Tai:

1. Tradiciniai kalbiniai reiškiniai – tarmės, šnektos ir pašnektės, vietovardžiai, asmenvardžiai, pravardės, gentivardžiai (giminės narių pavadinimai), teonimai, mitinių būtybių vardai, liaudiškoji terminija, liaudies etimologija ir kt.; tradicinė kalbėsena.
2. Sakytinis folkloras – pasakojamoji tautosaka (pasakos, sakmės, legendos, padavimai, pasakojimai, anekdotai ir kt.), retorinė tautosaka (oracijos, tostai, sveikinimai ir linkėjimai, atminimai ir kt.), smulkioji tautosaka (patarlės, mįslės, priežodžiai, posakiai, greitakalbės, skaičiuotės, maldelės ir kt.); pasakojimo būdas, stilius, lokalinės pasakojimo tradicijos.
3. Dainuojamoji raiška – dainuojamojo folkloro žanrai (dainos, giesmės, sutartinės, raudos, baladės, lopšinės, garsų pamėgdžiojimai ir kt.), regioninės, vietos dainavimo tradicijos, dainavimo stiliai ir formos (vienbalsis, daugiabalsis, homofoninis, heterofoninis ir kt.).
4. Instrumentinė muzikinė raiška – instrumentinės muzikos žanrai (instrumentinės sutartinės, šokių muzika, maršai, ridavimai, raliavimai, tirliavimai, garsų pamėgdžiojimai ir kt.), muzikos instrumentai (pučiamieji, mušamieji, styginiai, dumpliniai ir kt.), muzikavimas (solinis, ansamblinis), regioninės ar lokalinės muzikavimo ypatybės ir kt.4 II. Etninės kultūros raiškos formos
5. Šokamoji ir žaidybinė raiška – šokamosios ir žaidžiamosios sutartinės, grupiniai šokiai ir žaidimai (rateliai), šokiai (poriniai, kadriliniai ir kt.), spėjimo žaidimai, fantinės užduotys, žaidinimai, tradiciniai sportiniai žaidimai (jėgos išbandymo, komandiniai, taiklumo, kiti judrieji žaidimai, žirgų sportas), stalo žaidimai ir kt.
6. Vaidybinė raiška – persirengėlių tradicijos, etnografiniai vaidinimai ir kt.
7. Tautodailė – vaizduojamoji tautodailė (skulptūros, tapybos ir grafikos darbai, karpiniai), paprotinė dailė (margučiai, verbos, šiaudiniai sodai, kiti šiaudų dirbiniai, kaukės ir kt.), taikomieji dirbiniai (keramikos, juvelyrikos, medžio, metalo, odos, vytelių, šaknų ar šiaudų gaminiai, tekstilės dirbiniai), kryždirbystė (stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, kryžiai), liaudies meno dirbinių gamybos technologijos, dirbinių panaudojimas.
8. Tradicinė apranga ir išvaizda – liaudies drabužiai, avalynė; tautinis kostiumas, archeologinis kostiumas; kostiumo dėvėsena, tradicinės šukuosenos ir kt.
9. Tradiciniai amatai – augalinės ir gyvulinės kilmės pluošto apdorojimas (verpimas, vijimas, audimas, balinimas, dažymas, žvakių liejimas, odos, kailių apdirbimas, batsiuvystė, rimorystė), medžio apdirbimas (medžio, staliaus darbai, pynimas iš vytelių, karnų, šaknų, baldų gamyba), metalo apdirbimas (rūdos išgavimas, metalo liejimas, pasagų, vinių, žemdirbystės ir kitų įrankių gamyba, kalvystė), akmens apdirbimas (girnų, statybos medžiagų paruošimas, akmenskaldystė), stiklo žaliavos išgavimas ir apdirbimas (indų gamyba ir kt.), molio apdirbimas (plytų, koklių gamyba, puodininkystė), rankdarbiai (siuvimas, mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas) ir kt.
10. Ūkinės veiklos formos – žemdirbystė, augalininkystė, sodininkystė, daržininkystė, gyvulininkystė ir paukštininkystė, tradicinės augalų ir gyvūnų veislės, ganymas, bitininkystė, žvejyba, vėžiavimas, medžioklė, gamtos gėrybių (uogų, grybų, riešutų, žolelių) rinkimas, gintaravimas, miškininkystė, miško verslai, statyba, mūrininkavimas, malūnininkavimas, namų ūkio darbai (tvarkymas, valymas, skalbimas ir kt.); tradiciniai prekybos būdai (mugės, turgūs, jomarkai ir kt.).
11. Tradicinė mityba – mitybos įpročiai (valgymo režimas, etiketas ir kt.), maisto gamyba (maisto ištekliai, jų apdorojimas, receptai, gamybos technologijos), stalo inventorius ir kt.
12. Tradicinė gyvenamoji aplinka – tradicinis kraštovaizdis, gyvenvietės (kaimai, sodybos, miesteliai), statiniai (gyvenamieji namai, tvartai, kluonai ir kiti ūkiniai pastatai, sakralinės paskirties statiniai), sodybos aplinka (darželiai, sodai ir kt.), interjeras, mažoji architektūra (šuliniai, tvoros ir kt.), lieptai, tiltai, kapinės ir kt.
13. Žmogaus gyvenimo ciklo šventės, įvykiai – gimtuvės, krikštynos, jaunimo brandos apeigos, vestuvės, įkurtuvės, vardadieniai, kitos asmeninės šventės, laidotuvės, mirusiųjų minėjimai ir kt.
14. Kalendoriniai papročiai ir apeigos – tradicinės metų ciklo šventės (pvz., Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės, Velykos ir kt.) ir laikotarpiai (adventas, „mėsiedas“, gavėnia, velykinis laikotarpis ir kt.).
15. Kiti bendruomeniniai papročiai – darbo (talkos, darbų pradėtuvių, pabaigtuvių); pasilinksminimų (vakaronės, šokių vakarėliai, gegužinės), sveikatinimosi (pirties) ir pan.; bendruomeninės religinės apeigos, liaudiškojo pamaldumo formos (šventų gamtos, istorijos, mitologinių, religinių vietų lankymas, atlaidai, kalvarijų procesijos, gegužinės, birželinės pamaldos ir kt.).
16. Žmonių bendravimo tradicijos – paprotinis etiketas, etika, paprotinė teisė, vaikų auklėjimo, šeimos narių ir giminių bendravimo, giminystės ir giminiavimosi, socialinės pagalbos ir kiti papročiai.
17. Pasaulėžiūra – pasaulėvaizdis (pasaulio sandaros, Dievų, dievybės, mitinių būtybių, žemės, dangaus, šviesulių, atmosferos reiškinių, pomirtinio pasaulio, protėvių, žmogaus suvokimas ir kt.), maginės ir religinės praktikos (užkalbėjimai, maldos, šventų vietų lankymas ir kt.).
18. Tradicinė žinija – medicina, veterinarija, liaudies kalendorius ir laiko skaičiavimas, meteorologija (pranašavimai ir spėjimai), astronomija, metrologija, technologijos ir kt. žinios.

(Remiantis Etninės kultūros srities ekspertiniame vertinimu)

• Kokie yra etnografiniai regionai Lietuvoje?

Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime nurodoma, kad etnografinis regionas – tai istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas. Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvoje išskiriami penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva), Mažoji Lietuva ir Žemaitija. Platesnė informacija – Etninės kultūros globos tarybos svetainės skyriuje „Etnografiniai regionai": https://ekgt.lt/etnografiniai-regionai/bendra-informacija/