Regiono lygumose vyravusios smėlingos dirvos lėmė skurdesnį tenykščių žemdirbių gyvenimą, jų sodybų ir trobesių kuklumą. Giriose gyvenę šiliniai dzūkai statė nedidelius ūkinius pastatėlius negausiam derliui ir gyvuliams laikyti. Nuošaliuose miškuose ir paraisčiuose naujakuriai sodybas statėsi patogesnėse vietose, greta jų grupėmis kūrėsi giminaičiai ir palikuonys (pavyzdžiui, taip susikūrė Musteikos kaimas). Apsigyvenę derlingesnėse žemėse žmonės baudžiavos metais buvo suvaryti į gatvinius rėžinius kaimus, kurių virtinės išliko Valkininkų ir Dieveniškių apylinkėse. Gatviniuose kaimuose arčiau kelio būdavo statoma pirkia ir svirnas, sodinamas gėlių darželis, daug kur stovėjo dailūs mediniai kryžiai, toliau nuo kelio – tvartai ir daržinėlės. Greta daugumos standartinių gatvinių kaimų pasitaikydavo ir kitaip suformuotų gyvenviečių. Švendubrės kaimas prie Druskininkų garsėjo savo dydžiu ir gyvenimo ankštumu – tame pačiame sodybiniame rėžyje savo pastatėlius statydavo vis nauji žentai ir marčios, nedideliuose kiemuose būdavo po kelias šeimininkes. Kitur gatvinių kaimų sodybinius rėžius pasidalydavo įpėdiniai, vis siauresniuose ploteliuose statydavę savo trobesius, neretai tapdavusius vienu jungtiniu ilgu statiniu iš kelių dalių. Kaimas būdavo itin tankiai užstatytas mediniais trobesiais su šiaudiniais stogais, dėl to jį neretai nusiaubdavo gaisrai. Daug senoviškų kaimų ir trobesių išliko po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos užimtame Vilniaus krašte, nes jame nevyko žemės reforma kaip kitose Lietuvos dalyse. Derlingesniuose plotuose šiauriau Merkio būta daugiau pasiturinčių ūkininkų namų ir svirnų, išpuoštų įvairiais mediniais drožiniais. Dar turtingesnes sodybas, panašias į suvalkiečių, statėsi užnemunės dzūkai.

Etninės kultūros globos taryba. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra.  Vilnius, 2008.

Kaimo statyba. Dzūkija. Dzūkijos etnoarchitektūros pavyzdžių katalogas. Sud. Rasa Bertašiūtė. Vilnius, 2012.