Europos regionų asamblėjos deklaracijoje (1997 m.) pateiktame regiono sąvokos apibrėžime nurodoma, kad regionai paprastai pasižymi tautos istoriniais, lingvistiniais, kultūriniais, socialiniais, ekonominiais ir geografiniais požymiais. Vokiečių antropologas Ingo Šrioderis (Ingo Schröder), įvardydamas pagrindinius požiūrio į regionus aspektus, pabrėžia, kad regioną reikšminga erdve paverčia būtent jame gyvenantys žmonės, kurie tam regionui suteikia savitą prasmę ir vertę, yra emociškai prie jo prisirišę, o iš to kyla regioninio tapatumo, regioninės kultūros ir regioninio paveldo idėja (Schröder 2007: 77–90).

Daugelio Europos šalių regionams būdingas istorinis ir kultūrinis savitumas – tik tuomet susiformuoja žmonių regioninė savimonė. Remiantis šiuo požymiu vartojamas terminas regioninės savimonės regionai, kurie „išskiriami pagal gyventojų kultūrinės, etninės, subetninės ar regioninės savimonės, tapatumo esamą ar buvusią raišką teritorijoje, kai gyventojai save sieja su konkrečiu regionu, jo teritorija, pavadinimu“ (Ragauskaitė 2015: 61).