Europos regionų asamblėjos deklaracijoje (1997 m.) pateiktame regiono sąvokos apibrėžime nurodoma, kad regionai paprastai pasižymi tautos istoriniais, lingvistiniais, kultūriniais, socialiniais, ekonominiais ir geografiniais požymiais. Vokiečių antropologas Ingo Šrioderis (Ingo Schröder), įvardydamas pagrindinius požiūrio į regionus aspektus, pabrėžia, kad regioną reikšminga erdve paverčia būtent jame gyvenantys žmonės, kurie tam regionui suteikia savitą prasmę ir vertę, yra emociškai prie jo prisirišę, o iš to kyla regioninio tapatumo, regioninės kultūros ir regioninio paveldo idėja (Schröder 2007: 77–90).

Daugelio Europos šalių regionams būdingas istorinis ir kultūrinis savitumas – tik tuomet susiformuoja žmonių regioninė savimonė. Remiantis šiuo požymiu vartojamas terminas regioninės savimonės regionai, kurie „išskiriami pagal gyventojų kultūrinės, etninės, subetninės ar regioninės savimonės, tapatumo esamą ar buvusią raišką teritorijoje, kai gyventojai save sieja su konkrečiu regionu, jo teritorija, pavadinimu“ (Ragauskaitė 2015: 61).

Lietuvoje regioninės savimonės regionams priskirtini etnografiniai regionai, kuriems dėl dvasinio ir emocinio žmonių prisirišimo prie gimtosios žemės suteikiama savita prasmė ir vertė (Šaknys 2015: 78). Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialus ir nematerialus paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.). Tokie etnografinio regiono požymiai nurodyti ir Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime:

„Etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas“.

Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Regionų pavadinimai 2016 m. buvo įtvirtinti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu:

• Aukštaitija, 
• Dzūkija (Dainava), 
• Suvalkija (Sūduva), 
• Mažoji Lietuva,
• Žemaitija.

Šie regionai formavosi ne vienu metu ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas. Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, dėl to būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku pristatant Lietuvos etnografinių regionų ypatybes. Tik nuo to laiko išryškėjo visi penki regionai, o iki tol istoriniai faktai skirtingais laikmečiais pateikia duomenų tik apie vieną kitą Lietuvos regioną.

Tačiau Lietuvos regioninių ypatybių formavimosi pradžia, be abejonės, siekia labai senus laikus – apie tai liudija archajiški tarmių požymiai, liaudies dainų, sutartinių ir kito muzikinio folkloro, papročių ir kitų tradicijų seną kilmę parodantys regioniniai skirtumai, kuriuos atskleidė mokslininkų tyrimai. Dėl to būtina gilintis į etnografinių regionų susikūrimo ištakas ir raidą.

Etnografinių regionų istorinės ištakos

1 pav. Baltų gentys VI–VII a. (P. Gaučo ir A. Luchtano sudarytas žemėlapis)

2 pav. Baltų gentys V–IX a.

3 pav. Baltų žemės XIII a.

Naujausi istorikų tyrimai rodo, kad I tūkstmentyje pr. Kr. didžiausią dabartinės Lietuvos dalį (nesiekiant Užnemunės šiaurės vakarų dalies, Nemuno žemupio ir vakarinės teritorijos už Jūros upės) sudarė brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriami centriniai baltai, užėmę plačią teritoriją ir už Lietuvos ribų – iki Nemuno vidurupio ir aukštupio, Neries aukštupio, Berezinos ir visą Dauguvos baseiną. Vakaruose prie Baltijos jūros rytinio kranto siaurame šiaurės vakarų ruože ir Kuršių Nerijoje gyvavo vakarų baltų pilkapių kultūra, kurios didžiausia dalis buvo piečiau – tarp Priegliaus baseino, Vyslos ir Narevo upių (Pagal E. Jovaišos tyrimus rytiniai baltai priskiriami gerokai nutolusioms nuo dabartinės Lietuvos teritorijos Dniepro–Dauguvos, Zarubincų ir Juchnovo kultūroms, gyvavusioms tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir vakarų ir centrinių baltų kultūros (Jovaiša 2014: 30, 83).) Šios dvi kultūros vėliau patyrė ryškius pokyčius dėl senajame geležies amžiuje (I-IV a.) vykusių net kelių vakarų baltų migracijos bangų.

Baltų migracijos I–IV a.

Akademikas Eugenijus Jovaiša savo naujausiuose leidiniuose („Aisčiai. Kilmė“ 2012 m.; „Aisčiai. Raida“ 2014 m.; „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ 2016 m.)  skyrė ypač daug dėmesio vakarų baltų (aisčių) migracijai I–IV a., išskirdamas kelias jos bangas, kurios padarė didžiulę įtaką atskirų baltų genčių susikūrimui.

Pirmoji vakarų baltų migracijos banga I a. pirmoje pusėje vyko dviem kryptimis: 1) vakarų baltai išplito į platesnį pajūrio ruožą, suformuodami jame savitą Vakarų Lietuvos plokštinių kapų su akmenų konstrukcijomis kultūrą, tapatinamą su kuršių protėviais; 2) vakarų baltai pajudėjo į rytus – iš to susikūrė šiauriniai aisčiai, pasižymintys pilkapių kultūra, kurios areale vėliau susiformavo žemaičių, žiemgalių, sėlių ir latgalių gentys (Jovaiša 2014: 77, 80, 82, 84–85).

Antroji vakarų baltų migracijos banga pasiekė Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupius – Centrinę Lietuvą, kur I–V a. susikūrė plokštinių kapų su akmenų konstrukcijomis kapo dugne kultūra, siejama su aukštaičių atsiradimu (Ten pat: 84–85).

Trečioji migracijos banga – vakarų baltams priskiriamų galindų-sūduvių judėjimas iš Mozūrijos ežeryno, pasiekiant I a. Nemuno žemupį, kur susikūrė savita plokštinių kapinynų be akmenų konstrukcijų kultūra, sietina su vėliau šioje teritorijoje lokalizuojamais skalviais (Ten pat: 78, 84–85).

Ketvirtoji banga – dalies galindų iš šiaurinės Sembos ir dalies sūduvių iš Pavyslio ir Mozūrijos ežeryno judėjimas I a. į rytus – to pasėkoje visų pirma Užnemunėje iki pat Nemuno 40–200 m. laikotarpiu įsitvirtino savita plokštinių kapų be akmenų konstrukcijų ir pilkapių su akmenų sampilomis kultūra, o iš čia 150–260 m. vyko tolimesnė galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros žmonių (gyvenusių tarp Vyslos, Priegliaus ir Bugo upių, tapatinamų su gotais) sklaida į Rytų Lietuvą, joje pakeičiant brūkšniuotosios keramikos kultūrą naujai susiformavusia savita pilkapių su akmenų vainikais kultūra (Ten pat: 79, 84–85). Taigi ši banga suformavo savitas kultūras būsimose Sūduvos, Dainavos ir Nalšios žemėse.

Kita dalis galindų ir Vielbarko kultūros žmonių I–V a. pasuko dar toliau skirtingomis kryptimis: vieni aplenkdami iš pietų Lietuvos Užnemunę ir Rytų Lietuvą per Neries ir Dniepro aukštupius pasiekė Okos aukštupį ir suformavo rytinių galindų kultūrą, o kiti pasiekė Nemuno aukštupį. Su šia banga siejamas jotvingių genties susikūrimas, kurie nuo VI a. lokalizuojami plačioje teritorijoje nuo Nemuno aukštupio į pietus Pripetės baseine Polesėje (Ten pat: 80, 238–242).

Baltų gentys

Viena iš pirmųjų baltų genčių, paminėta istoriniuose šaltiniuose – sūduviai, kuriuos kartu su galindais įvardijo graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus apie 150–160 metais parašytame veikale „Geografija“, paminėdamas sudini. Tačiau daug daugiau žinių apie baltų gentis yra iš vėlesnio laikotarpio. Anot E. Jovaišos, „V a. vidurys, antroji jo pusė ir VI a. pradžia – tai tas laikas, kai vakarų baltų žemėse formuojasi istoriniais laikais atpažįstamos gentys“ (Jovaiša 2014: 87). Po šio laikotarpio susiformavusių baltų genčių žemėlapį sudarė Petras Gaučas ir Aleksiejus Luchtanas (žr. 1 pav.). Beje, jame nenurodomi sūduviai, matyt, suliejant juos su jotvingiais, tačiau kai kurie mokslininkai tvirtina, kad tai buvo skirtingos gentys (žr. toliau skyrelyje „Baltų žemės“).

Kita vertus, vieningos mokslininkų nuomonės apie kai kurių baltų genčių teritoriją ankstyviausiu laikotarpiu nėra. Dalis istorikų (R. Volkaitė-Kulikauskienė, T. Baranauskas, L.Vaitkunskienė) mano, kad Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupiuose gyveno žemaičiai, o ne aukštaičiai, kaip tvirtina A. Tautavičius ir E. Jovaiša (Jovaiša 2014: 84–85). Anot E. Jovaišos, Centrinės ir Vidurio Lietuvos teritorijoje nuo VI a. iki pat Lietuvos valstybės susidarymo gyveno aukštaičiai, kurių nereikėtų tapatinti su lietuvių gentimi, kurią jis kildina iš rytų baltų (rytų galindų), gyvenusių Okos ir Ugros upių baseinuose. E. Jovaišos nuomone, lietuvių genties atsikraustymas į dabartinę Lietuvos teritoriją labai paveikė baltų genčių teritorijų kaitą: lietuvių gentis visų pirma VI a. įsitvirtino Rytų Lietuvoje, paskui atsikraustė į Nemuno-Neries tarpupį, galiausiai pasiekė Nemuną. Palaipsniui lietuviai aprėpė didžiulę teritoriją – Utenos, Dūkšto, Ignalinos, Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų, Varėnos, Alytaus, Jiezno, Kaišiadorių, Širvintų ir Ukmergės apylinkes. Lietuvių genčiai priklausė ir Mindaugas, kuris tapo suvienytos Lietuvos valstybės karaliumi. 

Dzūkijos regiono ištakos siejamos su Dainavos žeme ir dainavių gentimi. Pirmą kartą Dainavos žemė (térra Deynowe medietatem) paminėta 1253 m. donaciniame akte, kuriuo Mindaugas pusę to krašto padovanojo Livonijos ordinui. Antrą kartą Dainava (Denowe) minima 1259 m. Mindaugo dokumente, kuris vienų istorikų laikomas Ordino padirbtu, kitų — autentišku (Maleczyński 1936). Dainavos vardas žinomas ir iš „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ir Žemaičių Metraščio“, kuriame pasakojama apie didžiojo kunigaikščio Traidenio pastatytą miestą Raigardą (Rajgród), Traidenio pasiskelbimą didžiuoju Jotvos ir Dainavos kunigaikščiu (Polnoje sobranije russkich letopisej 1907: 237–238, 253–254, 302, 368, 433).

Dainavos žemei priskiriamos pilys, buvusios Rudaminoje, Kirsnoje, Gudeliuose, Liškiavoje, Punioje (Jurginis 1971). Spėjama, kad dainaviams dar priskirtina teritorija tarp Neries, Merkio ir Nemuno upių (dabartinių Varėnos, Trakų, Prienų ir Kaišiadorių rajonų dalyse), kurioje buvusi Deremelos žemė, paminėta rusų epinėje poemoje „Sakmė apie Igorio žygį“ (manoma, kad ši poema buvo sukurta XII a. pabaigoje aprašant 1185 m. įvykius).

Dainava XII–XIII a. buvo įjungta į LDK sudėtį, todėl manytina, kad būtent tai nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą. Kai kurie istorikai teigia, kad Dainava dėl priklausymo LDK tapo tarsi išsigelbėjimu kaimyninėms gentims: prie vienos jos pusės prisišliejo nuo karų su slavais nusilpę jotvingiai, o prie kitos pusės – po kryžiuočių nukariavimo išlikę sūduviai, todėl „tikroji“ Dainava prasiplėtė, pasipildydama tiek „jotvingių Dainava“, tiek „sūduvių Dainava“ (Deniušas 2017).

4 pav. Lietuvai priklausiusios gentys XIII a. pagal archeologę R. Volkaitę–Kulikauskienę

Šalia dainavių ir aukštaičių įsikūrusi lietuvių gentis taip pat sukūrė XII a. funkcine struktūra pasižyminčias žemes, lokalizuojamas prie trijų upių – Šventosios, Neries ir Žeimenos. Lietuvių genčiai priklausė Lietuvos žemė (svarbiausia), Nalšios žemė (didžiausia) ir Deltuvos žemė, kai kurie istorikai šiai genčiai dar priskiria mažesnes žemes – Neries ir Deremelos (tačiau pastarąją, kaip minėta, labiau linkstama priskirti dainavių genčiai). Iš lietuvių genties kilęs Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę, kuri apėmė ne tik lietuvių genties, bet ir aukštaičių, dainavių ir kitų genčių teritorijas (žr. 4 pav.).

Aukštaitijos pavadinimas siejamas su istoriniu požiūriu šiek tiek vėlesniu – XIII–XV a. – laikotarpiu, kada aukštaičiais buvo vadinama LDK dalis, supriešinant ją su žemaičiais (Tautavičius, Vyšniauskaitė 2011: 109). Aukštaičių žemės vardas (lot. terra Eustoythen) buvo pagarsintas 1323 m. Lietuvos valdovo Gedimino sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu. Pirmasis aukštaičių paminėjimas dar siejamas su Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašytais 1294-ųjų metų įvykiais įvardijant Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičiai (lot. terra Austechia), tačiau ši kronika baigta tik 1326 m., o paskelbta 1679 m. (Dar kitokie aukštaičių pavadinimai nurodyti XIV–XV a. šaltiniuose vokiečių kalba: Owsteiten (1315–1326); Owehsteten (1327–1329); Ochsteten (1337); Ansteiden (1338); Auchstetter (1348); Austeyten (1354–1356); Austheythen (1373); Austenten ir Awstayten (1413). Išsamiau žr. Baranauskas 2006: 31–34, 36.) 

Daugelis istorikų teigia, kad aukštaičių teritorija apėmė Nevėžio baseiną su Nemuno vidurupiu (Tautavičius 1978; Žulkus 1989: 109; Zabiela 1995: 169 pav.; Bertašius 2002: 58; Tučas 2012: 173). Šioje Vidurio Lietuvos teritorijoje istorikas M. Bertašius išskiria kelias smulkias aukštaičių žemes: Veliuoną, Krekenavą, Kauną ir diskutuotiną Ariogalos–Betygalos žemę. Kai kurie istorikai Aukštaitijai dar priskiria Upytės ir Neries žemes. Gali būti, kad Aukštaitijos sąsajos su atskiromis žemėmis lieka neaiškios dėl to, kad Aukštaičiai nuo XIII a. tapo Didžiajam kunigaikščiui pavaldžia teritorija, vienijančia lietuvių ir aukštaičių žemes, todėl kai kurios žemės priskiriamos ir vieniems, ir kitiems (pavyzdžiui, Neries žemė). 

Aukštaitijai priskiriama ir Sėlos žemė, kurios pradžia sietina dar su VI a. pab.– VII a. Vėliau (Х–ХIII a.) sėliai suformavo kelis teritorinius darinius su centru Sėlpilyje – tuomet sėlių žemės apėmė dabartinius Zarasų, Rokiškio, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Biržų, Panevėžio ir Pasvalio rajonus ar jų dalis Lietuvoje, taip pat Aizkrauklės, Jekabpilio, Daugpilio rajonų dalis Latvijoje (Simniškytė 2013: 12–14). Tačiau Х–ХII a. pietinę Sėlos dalį palaipsniui pradėjo užimti lietuviai, vakarinę jos pusę prijungdami prie Upytės žemės, pietinę – prie Deltuvos, rytinę – prie Nalšios žemės (Pelekaitė 2015: 12–16). Labiausiai Sėlos nykimas prasidėjo po 1208 m., kai Sėlpilį apsupo Livonijos ordinas ir privertė sėlius apsikrikštyti, o vėliau kalavijuočių teises į sėlių teritoriją patvirtino ne tik popiežius, bet ir karalius Mindaugas savo aktais (1254 m., 1255 m. ir 1261 m.), dovanodamas sėlių žemes Livonijos ordinui, kuris jas XIV a. galutinai pasisavino. Paskutinį kartą šaltiniuose sėliai minimi XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, kai Altenėje buvo pastatyta nauja pilis.

Iš kitų baltų žemių išsiskiria Žiemgala, kuri kaip savarankiškas etnoteritorinis vienetas pradėjo formuotis apie IX a. Žiemgalių teritorijoje XI–XII a. buvo intensyvus piliakalnių tvirtinimo laikotarpis, todėl spėjama, kad tuomet Žiemgalos socialinė organizacija buvo artima genčių sąjungai. Nuo XIII a. jau aiškiai skiriamos atskiros Žiemgalos dalys: vakarinė (vadinta Žiemgalos vardu) ir rytinė (vadinta Upmalės vardu, kuri patenka į dab. Latvijos teritoriją). Tuo laikotarpiu žiemgalių gentys sukūrė žemių konfederaciją, kuriai priklausė Žagarės, Upmalės, Tervetės, Sparnenės, Silenės, Duobenės ir Duobelės žemės.

Didžioji Žiemgalos dalis 1279–1290 m. atiteko LDK, o šiaurinę jos dalį nukariavo kalavijuočiai (dabar tai Latvijos teritorija). Tuomet 10 tūkst. žiemgalių iš šiaurinės Žiemgalos pabėgo į Lietuvą, kiti – į Kuršą ir Vidžemę (Bartašius 2012: 17). XIV a. dalį istorinių žiemgalių žemių pietuose užėmė žemaičiai ir Upytės žemė, kuri priklausė aukštaičiams.

5 pav. Žemaičių žemės (A. Ragauskaitės sudarytas žemėlapis)

Žemaitijos regiono ištakos. Manoma, kad žemaičiai XII a. taip pat turėjo kelių funkcinių vienetų struktūrą, bet tik iš XIII a. pasiekia žinios apie atskiras žemaičių žemes. Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 1219 m. sudarant Lietuvos–Voluinės taikos sutartį tarp Lietuvos žemių konfederacijos ir Voluinės kunigaikštystės: šioje sutartyje šalia Lietuvos, Deltuvos ir kitų žemių kunigaikščių paminėti du žemaičių kunigaikščiai – Vykintas (valdęs Laukuvą, Tverus, Kuleinius) ir Erdvilas (valdęs Ariogalą, Raseinius, Betygalą).

Labiausiai žinomos kelios žemaičių žemės: pietuose – Karšuva, centrinėje dalyje – Kražių žemė (ją valdė Vykintas), rytiniame pakraštyje – Šiaulių žemė (valdoma Bulionių giminės), šiek tiek asimiliuota aukštaičių. Iš to laikotarpio žinomos dar šios žemaičių žemės: Medininkai (dab. Plungės, Šilalės ir ir Telšių rajonai), Knituva (Ventos aukštupio baseinas), Pagraudė ir mažiau žinoma Viešetės žemė, priskiriama mišriai žemaičių ir kuršių teritorijai. Tuometinės žemaičių žemės parodytos žemėlapyje 5 pav.

Nuo XIII a. žemaičiai palaipsniui užėmė pietinių kuršių žemes (Pilsotą, Mėguvą ir Ceklį, sietinas su dab. Lietuvos teritorija), kurios buvo nusiaubtos po karų su Kalavijuočių ordinu. Kuršių karas su kalavijuočiais prasidėjo dar 1210 m., kol Ordinas užvaldė kuršius 1229–1231 m. Nors kuršiai 1236 m. ir 1260 m. sukilo, tačiau sukilimus Ordinas nuslopino, nepaisant tuomet prieš kalavijuočius laimėtų žemaičių mūšių (Saulės – 1236 m., Skuodo – 1259 m. ir Durbės – 1260 m.). Galiausiai kuršius ėmė užvaldyti žemaičiai, kai 1290 m. vadovaujami Mažeikos įsiveržė į Kuršą. Po daugybės mūšių kuršių kraštas virto dykra, daugelis kuršių pasitraukė į Lietuvą. Žemaičiai galutinai užėmė pietinių kuršių žemes XIII–XVII a., čia ilgainiui asimiliavęsi su vietos gyventojais (tai dabartinės Šiaurės Žemaitijos teritorija).

XIV a. žemaičių valdyta teritorija patyrė esminių pokyčių. Žemaičių žemių konfederacija nustojo gyvuoti apie 1305 m., ir nuo to laiko žemaičių žemes valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkai, o krašto gynybą ir karo žygius daugiausia organizavo jau LDK valdovai. Nepaisant to, žemaičių didžiūnai išlaikė dalį politinių galių, kurias ilgainiui įtvirtino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos Žemaitijai. Tuometines žemaičių teritorijas padeda nustatyti tiek Mindaugo, tiek Jogailos ir Vytauto įvykdyti dovanojimo aktai, kurie parodo, kaip šie kunigaikščiai suvokė Žemaitijos ribas. Kai Mindaugas Livonijos ordinui už karūną atidavė žemaičius, Ordinui atiteko šios jų teritorijos – Kražiai, Kolainiai bei pusė Laukuvos, Raseinių, Ariogalos ir Betygalos žemių. Jogaila, 1382 m. pasirašydamas Dubysos sutartį su Kryžiuočių ordinu, planavo jam perleisti teisę į žemaičių žemes iki Dubysos upės, o Vytautas, 1398 m. pasirašydamas Salyno sutartį, atidavė žemaičius „iki Nevėžio“ (Gumuliauskas 1993). Šie politiniai kunigaikščių veiksmai parodo, kad žemaičių valdoma teritorija XIII–XIV a. laipsniškai plito ne tik į vakarus (kuršių žemes), bet ir į rytus.   

Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose žemaičių valdomas žemes imta vadinti Samogitia.

Kovose prieš kalavijuočius ir kryžiuočius atsilaikė ne tik Lietuvos valstybę sudariusios Lietuvos, Dainavos, Nalšios, Deltuvos, Neries, Upytės žemės, bet ir žemaičiai, laimėję prieš kalavijuočius Saulės, Skuodo ir Durbės mūšius. Nors vėliau žemaičius bandė užvaldyti Vokiečių ordinas (remiantis Mindaugo, Vytauto ir Jogailos pasirašytais dovanojimais), tačiau po Žalgirio mūšio 1422 m. žemaičiai galutinai ir visiems laikams buvo pripažinti LDK dalimi. Šia sutartimi, kaip minėta, Ordinas LDK dalimi pripažino ir Sūduvą.

Baltų genčių kaita LDK sudėtyje

6 pav. LDK administracinis suskirstymas po Liublino unijos (1569 m.)

Nuo XIV a. į LDK patekusių baltų genčių ribų nebuvo paisoma sudarant iš esmės naujus funkcinius vienetus, kurių formavimasis prasidėjo dar nuo XIII a. (žr. 6 pav.): Vilniaus, Trakų vaivadijas ir Žemaičių seniūniją (arba kunigaikštystę, kurios statusą 1441–1795 m. apibrėžė LDK valdovų privilegijos). Štai Žiemgala buvo padalinta į dvi dalis: Žagarė, Joniškis ir Akmenė atiteko Žemaičių seniūnijai (kunigaikštystei), o Pakruojis ir Biržai – Trakų vaivadijai (Bartašius 2012: 17). Trakų vaivadija dar apėmė Upytės žemę ir Dainavą kartu su jai priskirta Sūduva.

LDK teritorija po 1569 m. sudarytos su Lenkija Liublino unijos buvo suskirstyta į 9 administracinius darinius – tarp jų Žemaitijos seniūniją, Vilniaus vaivadiją (ją sudarė Vilniaus, Ukmergės, Ašmenos, Breslaujos ir Lydos apskritys), Trakų vaivadiją (sudarė Upytės, Kauno, Trakų ir Gardino apskritys) (6 pav.)

Žemaičiai per visą priklausymo LDK istoriją (1411-1795 m.) turėjo atskirą autonomišką administracinį darinį – Žemaičių seniūniją (kunigaikštystę), kuri nuolat plėtėsi gerokai peržengdama senąsias žemaičių apgyvendintas žemes. Šiaurinė jos dalis apėmė buvusias žiemgalių žemes, vakaruose – buvusias kuršių žemes, pietuose – ne tik skalvių gyventas žemes prie Tauragės, bet ir zanavykus iš anapus Nemuno, o rytuose – aukštaičių žemes Vidurio Lietuvoje ties Kėdainiais. Žemaičių administruojamos teritorijos plėtimąsi atspindi tai, kad pirmasis Žemaičių seniūnijos centras buvo Kražiuose (dab. Kelmės r.), kuris nuo 1535 m. buvo perkeltas į Kėdainius, nuo XVII a. pradžios – į Raseinius.

Prie žemaičių įtakos plėtros prisidėjo ir po žemaičių krikšto 1413 m. įkurta Žemaičių vyskupija (1417 m.), kurios centru buvo pasirinkti Medininkai (dab. Varniai). Nuo 1587 m. ši vyskupija jau apėmė ne tik Luokės ir Viduklės (žemaičių), bet ir Virbalio (sūduvių) dekanatus. Per carinės Rusijos okupaciją Žemaičių vyskupija dar labiau išsiplėtė, kai 1849 m. jai buvo priskirti ir Vilniaus vyskupijos 8 dekanatai – t.y. bene visa likusi Lietuva.

Taigi žemaičių nuo XV a. pradžios administruojama teritorija patyrė nemažai istorinių pokyčių, kurių palikimas pastebimas dabartiniu metu išsiskiriant kelias savitas žemaičių sritis: šiaurėje jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakaruose – su kuršių (jų kalbos ypatybės būdingos žemaičių dounininkų tarmei), pietuose – su skalvių ir sūduvių, rytuose – vakarų su aukštaičių, kurių poveikis akivaizdus ir pietrytinėje Žemaitijos dalyje. 

Tuo tarpu aukštaičiai, susikūrus Lietuvos valstybei, palaipsniui prarado savo vardą ir tapo Lietuvos sinonimu: vietoj Vytauto laikais dar įprastinės dichotomijos Žemaičiai ir Aukštaičiai palaipsniui atsirado dichotomija  Žemaičiai ir Lietuva, nes po Vytauto aukštaičių etnonimas visiškai išnyko iš vartosenos (Zinkevičius 2006: 53).

LDK įtvirtinus naujus administracinius darinius, išnyko ir senieji lietuvių genties žemių pavadinimai. Nalšios ir Lietuvos žemių pagrindu XIV a. buvo suformuota Vilniaus kunigaikštystė (vėliau Vilniaus vaivadija) – tai buvusi lietuvių genties teritorija, apimanti Šventosios baseiną, kuri dabartiniu metu vadinama Rytų Aukštaitija. Tuo tarpu aukštaičių genties susiformavimo teritorija Nevėžio upės baseine tapo LDK sudarytos Trakų kunigaikštystės dalimi – tai dabartinė Vakarų Aukštaitija.

Dainavos (dainavių) ir Sūduvos (sūduvių) pavadinimai taip pat ilgainiui „ištirpo“ Lietuvoje ir jų gyventojai tapo lietuviais, kai šios žemės buvo įtrauktos į LDK Trakų kunigaikštystę (nuo 1413 m. – Trakų vaivadiją). Kaip minėta, dalis Sūduvos – zanavykų kraštas – buvo priskirtas Žemaičių seniūnijai. Nepaisant priskyrimo skirtingiems administraciniams vienetams, iki šiol zanavykai ir kapsai (kitas Sūduvos kraštas) sugebėjo išlaikyti panašią tarmę, tautosaką ir kitas bendras tradicijas, kurios kai kuriais požymiais atspindi sąsajas ir su prūsų palikimu.

Kitoks likimas teko buvusioms prūsų žemėms. Tik skalvių teritorija ir dalis nadruvių žemių tapo LDK dalimi, kuri nuo XV a. buvo priskirta Žemaičių kunigaikštystei. Tuo tarpu Ordino pavergtose žemėse nuo  XV a. ėmė formuotis lietuvininkų etnosas, susidaręs iš vietinių baltų (nadruvių, skalvių, sūduvių, sulietuvėjusių pietų kuršių, taip pat sembų, šiaurės bartų, šiaurės notangų, galbūt ir šiaurės varmių), taip pat iš čia apsigyvenusių LDK karių, atsikėlusių kitų lietuvių ir žemaičių. Iki 1525 m. prūsus ir lietuvininkus valdė Vokiečių ordino valstybė, paskui – protestantiškoji Prūsijos kunigaikštystė (vėliau Prūsijos karalystė). Joje nuo 1618 m. atskirai buvo įvardijama Lietuvos provincija (ją sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Isruties ir Labguvos apskritys, kuriose gyveno per 90 % lietuvių), o 1773–1818 m. Lietuvos departamentas, priskirtas Rytų Prūsijos provincijai (kuri 1871 m. tapo Vokietijos imperijos dalimi). Šalia šių administracinių vienetų pavadinimų jau nuo XVI–XVII a. ėmė įsitvirtinti krašto pavadinimas Mažoji Lietuva.

Apie XVI–XVII a. prūsų ir lietuvininkų gyvenimą išliko itin gausūs šaltiniai, kurių žinomiausi autoriai – E. Stella, C. Schuetz, E. Wagner, M. Prätorius, K. Hartknoch, Th. Lepner.     

Pokyčiai po trečiojo ATR padalijimo

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalinimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis pakliuvo į carinę Rusiją – visi žemaičiai ir lietuviai iš pradžių buvo priskirti vienai Lietuvos gubernijai, kuri 1801 m. buvo išskaidyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas.

1795 m. Prūsijos karalystei atiteko kairiniame Nemuno krante esanti Sūduva (nuo to laiko ją imta vadinti Užnemune) – buvusios LDK Žemaitijos vaivadijos pietinė dalis ir  Trakų vaivadijos pietvakarinė dalis. Lietuviška Užnemunė buvo įtraukta į Prūsijos Balstogės departamentą, kuriame buvo išskirti Marijampolės, Kalvarijos ir Vygrių pavietai.

Kai Napoleonas sudarė Varšuvos kunigaikštiją (1807 m.), prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. Napoleono galybei žlugus, Vienos kongresas 1815 m. Varšuvos kunigaikštiją pervadino Lenkų karalyste, kuri pateko į Rusijos carų valdžią. Po 1831 m. sukilimo šios karalystės autonominė konstitucija buvo pakeista, o po 1863 m. sukilimo visiškai panaikinta – nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija (bet tebepriklausė Varšuvos, o ne Vilniaus generalgubernatoriui). Iš pradžių Užnemunė buvo priskirta Augustavo gubernijai, o nuo 1867 m. – vietoj Augustavo gubernijos įkurtai Suvalkų gubernijai (gyvavusiai iki 1915 m.). Tik nuo to laiko ėmė įsitvirtinti Suvalkijos pavadinimas (Šenavičius, Smalskys 2009: 101–102).

Tuo metu ryškūs pokyčiai vyko ir Mažojoje Lietuvoje, nes, kaip minėta, Rytų Prūsijos provincija nuo 1871 m. pateko į Vokietijos imperijos sudėtį. Būtent nuo to laiko prasidėjo intensyviausia krašto germanizacija – mokyklose uždrausta lietuvių kalba ir imta mokyti tik vokiečių kalba, dauguma vietovardžių suvokietinti, diegta vokiška kultūra.    

Etnografinių regionų statuso kaita XIX–XX a. pirmoje pusėje

XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje buvo prikelti senieji baltų genčių vardai, o kartu pradėjo formuotis ir Lietuvos etnografinių regionų sisteminės sampratos pradmenys.

XIX amžiuje bene aiškiausiai buvo įvardijamas už Lietuvos ribų buvęs Mažosios Lietuvos regionas, kurio pavadinimas vis labiau vartotas kaip dichotomija Didžiajai Lietuvai. Lietuvybės puoselėjimas Mažojoje Lietuvoje vyko ir toliau, nepaisant vis stiprėjančios germanizacijos. XIX a. pradžioje itin svarbi Liudviko Rėzos veikla: svarbiausi jo darbai – K. Donelaičio poemos „Metai“ paskelbimas (1818 m.), lietuvių liaudies dainų rinkinio ir dainų tyrimo išleidimas (1825 m.). Daug duomenų apie Mažosios Lietuvos gyventojų papročius XIX a. antroje pusėje paskelbė kitataučiai – Eduardas Gizevijus, Karlas Kappeleris, Otto Glagau, Adalbertas Becenbergeris. XIX a. viduryje vokiečių kalbininkai susidomėjo lietuvių kalba ir tautosaka, didžiausiu indėliu šioje srityje pasižymėjo Georgijus Henrikas Neselmanas ir Augustas Šleicheris. Kai 1864–1905 m. Didžiojoje Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda, būtent Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinama lietuviška religinė ir pasaulietinė literatūra, kurią šimtai knygnešių gabeno į Didžiąją Lietuvą. Ta veikla buvo tęsiama netgi tuomet, kai 1872–1876 m. Mažosios Lietuvos mokyklose buvo uždrausta lietuvių kalba, paskelbus Vokietijos imperatoriui šūkį „Viena valstybė, viena tauta, viena kalba“. Tačiau tuomet lietuvybę ėmėsi globoti tiek vokiečių mokslininkai (1879 m. Tilžėje jie įsteigė „Lietuvių literatūros draugiją“, kuri tapo lituanistinių tyrimų centru, 1880-1912 m. leido žurnalą „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“), tiek netrukus susikūrusios lietuvių draugijos (1885 m. Tilžėje įkurta „Birutės“ draugija, 1895 m. – „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“, 1910 m. – „Gumbinės lietuvių draugija“, 1913 m. – „Tilžės lietuvių klubas“).

Didžiojoje Lietuvoje regioninės savimonės viešos sklaidos pradžia sietina su XIX a. pirmojoje pusėje išplitusiu Žemaičių lietuvišku sąjūdžiu, į kurį įsitraukė daug inteligentų, kilusių iš Žemaitijos. Tarp jų ryškiausi – Kajetonas Neabitauskis, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius. Ypač svarbūs etnografinių regionų sampratos viešinimui Simono Daukanto darbai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), „Istorija žemaitiška“ (1838), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Būtent pastarajame S. Daukanto leidinyje akivaizdžiai išskiriamos trys senosios baltų gentys – žemaičiai, kalnėnai (t.y. aukštaičiai) ir lietuviai. Iš XIX a. darbų apie žemaičius išsiskiria Povilo Višinskio 1898 m. paskelbtas tyrimas „Žemaičių antropologinė charakteristika“, kuris ilgą laiką buvo vienintelis tokio pobūdžio tyrimas Lietuvoje.

Aukštaičiai dėl jų pavadinimo sugrąžinimo į vartoseną visų pirma turėtų būti dėkingi vokiečių kalbininkui Augustui Šleicheriui (A. Schleicher), kuris 1856 m. pirmasis lietuvių kalbą padalijo į dvi tarmes – aukštaičių ir žemaičių, išleisdamas mokslinę lietuvių kalbos gramatiką Prahoje (Zinkevičius 2006: 53).

Pirmuoju lietuvių dialektologu laikomas Antanas Baranauskas, kuris 1858 m. lenkiškai parašytame straipsnyje „Apie lietuvių ir žemaičių kalbą“ pateikė tarmių medžiagos rinkimo programą. Lietuviškoje spaudoje pirmasis tarmių klasifikaciją paskelbė Jonas Juška, kuris 1861 m. išleistame veikale „Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašimas arba ortograpija“ išskyrė žemaičių, Prūsų lietuvių, ariogališkių ir rytų lietuvių tarmes.

XIX a. II pusės spaudoje atsiranda dzūkų bei Dzūkijos pavadinimai, kilę nuo dzūkų tarminės ypatybės „dzūkuoti“ (t. y. tarti „c“ ir „dz“ vietoj „t“ ir „d“). Visų pirma 1859 m. etnologiniame A. Polujanskio veikale paminimi Užnemunėje – Seinų ir Kalvarijos apskrityse – gyvenę dzūkai (Vyšniauskaitė 2001: 55). Žinios apie rytiniame Nemuno krašte gyvenančius „cikrinius“ dzūkus spaudoje pasklinda gerokai vėliau: 1889 m. pasirodė slapyvardžiu Dzūkas pasivadinusio publicisto straipsnis „Iš Dzūkijos“ laikraštyje „Varpas“ (Dzūkas 1889: 157), o 1899 m. buvo išleistas J. Šimtakojo sudarytas rinkinys „Trakiečių dzūkų dainos“.

7 pav. Lenkijos 1919–1939 m. okupuotos dzūkų ir aukštaičių teritorijos

XX a. pirmoji pusė. XX a. pradžioje atsirado darbų, kuriuose pirmą kartą įvardytas Lietuvos skirstymas į etnografinius regionus: būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona straipsnyje „Lietuvos etnografijos ribos“ rašė apie Prūsų Lietuvą (Mažąją Lietuvą), žemaičius, augštaičius, suvalkiečius, Lietuvos rytus (Vilniaus guberniją) ir pietus (Smetona 1914: 2-8).

Vėliau vykę etnografinių regionų pokyčiai didžiąja dalimi susiję su Lietuvos valstybės atkūrimu 1918 metais. Deja, 1919–1939 m. didelė dalis aukštaičių ir dzūkų teritorijų (Lietuvos rytinė ir pietrytinė dalis su Vilniumi) buvo okupuota Lenkijos – tuomet šią teritoriją imta vadinti Vilniaus kraštu (žr. 7 pav.). Skirtingai negu nepriklausomoje Lietuvoje, lenkų okupuotame Vilniaus krašte nevyko žemės ūkio, švietimo ir kitos pertvarkos, dėl to čia ilgam išliko senieji gatviniai kaimai, archajiškas bendruomenių gyvenimo būdas.

Nepriklausomos Lietuvos atsiradimas paveikė ir Mažosios Lietuvos raidą. Žymūs Mažosios Lietuvos veikėjai 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu kreipėsi į Europos tautų tarybą, prašydami leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai susijungti su Lietuva – to išdavoje 1919 m. Versalio taikos sutartimi šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis iki Nemuno buvo atskirta nuo Vokietijos, kuri 1923 m. po Klaipėdos sukilimo buvo prijungta prie Lietuvos. Būtent šią Mažosios Lietuvos dalį pagal administracinio darinio (gyvavusio iki 1939 m.) pavadinimą imta vadinti Klaipėdos kraštu.

Deja, kita Vokietijos valdžioje likusi Mažosios Lietuvos dalis tuo metu buvo vis labiau germanizuojama: mokyklose vyko prievartinis vaikų vokietinimas, gyventojų lietuviškos pavardės bei vietovardžiai pakeisti į vokiškus, kraštas apgyvendintas vokiečių kolonistais, prasidėjo nacistų išpuoliai prieš lietuvybę.

Pokyčiai vyko ir kitų etnografinių regionų raidoje. Tarpukario Lietuvoje nemažai inteligentų sąmoningai siekė Suvalkijos pavadinimą pakeisti senuoju Sūduvos vardu. Kalbininkas Kazimieras Būga, gana daug rašęs apie Sūduvą ir sūduvius (jo vadintus sūdais), niekur šio krašto nevadino Suvalkija, o Antanas Salys kritikavo šio pavadinimo netaisyklingą darybą. Būtent Sūduvos pavadinimas naudojamas tuometinių istorikų Vandos Daugirdaitės-Sruogienės bei Jono Totoraičio darbuose. Tiesa, tarpukario Lietuvoje visgi gyvavo ir Suvalkijos pavadinimas, tačiau dažniau siejant su Suvalkų kraštu.

Tarpukariu paskelbtuose leidiniuose buvo prisimintas ir senasis baltų žemės pavadinimas Dainava, nors neretai buvo naudojamas ir dzūkų pavadinimas. Prie to ypač prisidėjo Vincas Krėvė-Mickevičius, kuris 1930–1935 m. vadovavo prie VDU veikusiai Tautosakos komisijai, kuri ne tik organizavo etnografinės medžiagos rinkimą, bet ir leido periodinį leidinį „Mūsų tautosaka“ (jame V. Krėvė-Mickevičius paskelbė darbą apie dzūkų vestuves, Jonas Mickevičius – apie žemaičių vestuves, žemaičių krikštynas, linamynio papročius).

Tarpukariu pradėti kryptingi visų Lietuvos etnografinių regionų kultūrinių ypatybių tyrimai. Šiuos tyrimus ypač plėtojo tautodailės ir tautinių kostiumų tyrinėtojai: Paulius Galaunė (1930) išskyrė žemaičius, Šiaurės rytų Lietuvos sritį, Klaipėdos kraštą, Vilniaus kraštą, Suvalkų kraštą; Kazys Šimonis (1934) – aukštaičius, žemaičius, dzūkus ir Mažąją Lietuvą; Antanas Tamošaitis (1939) – Aukštaitiją (šalia jos išskirdamas Vilniaus kraštą), Žemaitiją (šalia išskirdamas Klaipėdos kraštą) ir Suvalkiją (šią suskirstydamas į zanavykus, kapsus ir dzūkus). Prie regioninių tradicijų išskyrimo prisidėjo ir Jadvyga Čiurlionytė, 1938 m. sudarydama lietuvių liaudies dainų rinkinį, kuriame dainos suskirstytos į suvalkiečių, dzūkų, aukštaičių ir žemaičių. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent XX a. I pusėje senuosius žemaičių ir aukštaičių pavadinimus pakeitė naujadarai Žemaitija ir Aukštaitija (Tumėnas 2015: 52).

Su etnografine regionine samprata tarpukariu pernelyg nesikirto ir administracinis Lietuvos suskirstymas. Šis skirstymas buvo gana smulkus – 1930 m. būta net 30 apskričių, tačiau kiekviena apskritis etnografiniu požiūriu buvo gana vientisa (tai parodo vėlesni etnografiniai tyrimai, pagrįsti XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės duomenimis):

• Žemaitijai priskirtinos tuometinės Kretingos, Mažeikių, Telšių, Raseinių ir Tauragės apskritys;
• Mažajai Lietuvai (autonomiją turėjusiam Klaipėdos kraštui) – Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys;
• Suvalkijai – Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių apskritys;
• Dzūkijai – Alytaus, Trakų ir Seinų apskritys;
• Aukštaitijai – Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Zarasų, Utenos, Vilkmergės (dab. Ukmergės) ir Kėdainių apskritys.

Tik dvi apskritys buvo etnografiškai mišrios – Kauno apskritis (kuri iš vienos pusės buvo aukštaitiška, iš kitos – suvalkietiška) ir Šiaulių apskritis (iš vienos pusės žemaitiška, iš kitos – aukštaitiška ir žiemgališka). Kita Lietuvos dalis tuomet buvo okupuota Lenkijos, kurios sudarytos vaivadijos ir jų smulkesni padaliniai visiškai nepaisė etnoregioninių skirtumų.

Sovietmetis ir Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas

1939–1944 m. Lietuvai vėl grįžo kai kurios prarastos etnografinių regionų teritorijos (Klaipėdos kraštas ir dalis Vilniaus krašto), tačiau už sienos liko didžioji dalis Dzūkijos, taip pat Aukštaitijos ir Sūduvos pakraščiai (Suvalkai, Seinai, Augustavas, Gardinas, Lyda, Varanavas, Ašmena, Astravas, Breslauja).

Labiausiai nukentėjo Mažosios Lietuvos regionas. Nors po sovietų okupacijos Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Lietuvai, tačiau dėl vietos gyventojų represijų čia ištisi kaimai liko tušti, į juos prievarta būdavo atkeliami dzūkai, vėliau atsikėlė žmonės iš gretimų Žemaitijos ir Suvalkijos vietovių, taip pat iš įvairių TSRS vietovių – visų pirma iš Rusijos ir Baltarusijos (Vidugiris 1995: 567; Gocentas 1995: 430). Likusioje Mažosios Lietuvos dalyje, kuri tapo Rusijos Kaliningrado sritimi, buvo beveik išnaikinti ne tik vietos gyventojai, bet ir jų kultūrinis paveldas: lietuviškus vietovardžius pakeitė rusiški pavadinimai, buvo griaunami architektūros paminklai, miestų senamiesčiai ir kt. (Zinkevičius 1995: 479; Grinaveckis 1995: 486).

Sovietinis administracinis suskirstymas nuo 1953 m. Lietuvoje visiškai „ištrynė“ etnografinių regionų vientisumą: Lietuva buvo padalinta į Rytų, Pietų, Vakarų ir Šiaurės, pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į stambiausių miestų reikšmės didinimą.

Sovietmečio pradžioje papročių tyrinėtojai savo darbuose kurį laiką vengė etnografinių regionų pavadinimų, juos pakeisdami „Lietuvos šiaurės rytų rajonais“, „vakarų lietuviais“, „rytų lietuviais“, „pietryčių lietuviais“, „rytų Lietuva“, „vakarų Lietuva“. Tik A. Vyšniauskaitė (1954) panaudojo Užnemunės, Žemaitijos, Aukštaitijos sąvokas, o M. Dulaitienė-Glemžaitė (1955) išskyrė aukštaičių, aukštaičių vilniečių, žemaičių, žemaičių klaipėdiškių, dzūkų, zanavykų, kapsų drabužius (Tumėnas 2007: 134).

Susigrąžinant etnografinių regionų suvokimą ryškus posūkis įvyko įkūrus Lietuvių liaudies buities muziejų Rumšiškėse (įkurtas 1966 m., lankytojams atidarytas tik 1974 m.). Jame, perkėlus autentiškus pastatus ir kitus muziejinius eksponatus, buvo įkurdinti keturi regionai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija (praleidžiant Mažąją Lietuvą, kurios ekspoziciją pradėta kurti tik Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu). Šie keturi regionai būdavo pavaizduoti ir vėliau pasirodžiusiuose žemėlapiuose (kai kuriuose Suvalkijos pavadinimą pakeičiant Užnemune).

Ilgą laiką gyvavęs vien keturių Lietuvos etnografinių regionų įvardijimas neabejotinai buvo susijęs su tuo, kad Mažojoje Lietuvoje ir Lietuvai priskirtoje jos dalyje Klaipėdos krašte po karo sovietai beveik sunaikino vietos gyventojus ir jų kultūrą, o ir politiškai toks regionas buvo nepageidautinas.

8 pav. Etnografinės sritys pagal XIX a. materialinę kultūrą (Pasaulio atlasas. Lietuva. Pradai, V., 1999)

Tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo siekiama pilnateisiškai „susigrąžinti“ penktąjį etnografinį regioną – Mažąją Lietuvą. 1999 m. paskelbtame  Lietuvos etnografiniame žemėlapyje (žr. 8 pav.), etnografų parengtame pagal XIX a. materialinės kultūros duomenis, nurodyti visi penki etnografiniai regionai, taip pat už Lietuvos ribų likusios jų teritorijos:

Deja, regioninę savimonę Lietuvoje ir toliau slopina administracinis suskirstymas. 1994 m. buvo įtvirtintas Lietuvos padalijimas į 10 apskričių, iš esmės pratęsiantis ankstesnį sovietinį Lietuvos skirstymo į ekonominius geografinius regionus modelį. Šiame apskričių modelyje tik Marijampolės apskritis beveik atitinka Suvalkijos (Sūduvos) etnografinį regioną. Dar 4 apskritys yra mažesnės už etnografinius regionus, bet etnografiniu požiūriu gana vientisos: Alytaus apskritis yra perdėm dzūkiška, Utenos ir Panevėžio apskritys – aukštaitiškos, o Telšių apskritis – žemaitiška. Tačiau likusios 5 apskritys apima skirtingiems etnografiniams regionams priskirtinas savivaldybes:

• Kauno apskritis apima po dalelę Suvalkijos (Sūduvos), Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos;
• Tauragės apskritis – dalį Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos;
• Klaipėdos apskritis – dalį Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos;
• Šiaulių apskritis – dalį Aukštaitijos ir Žemaitijos; 
• Vilniaus apskritis – dalį Aukštaitijos ir Dzūkijos.

Etnografinių regionų ribos

Tarp Lietuvos etnografinių regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių įvairove. Ši įvairovė netolygi pagal skirtingą paveldo pobūdį, kadangi kiekviena paveldo rūšis turi savitus raidos dėsningumus: pavyzdžiui, vieno regiono požymius gali turėti architektūra, kito regiono – tarmė, tačiau su ja nebūtinai turi sutapti muzikinio folkloro ypatumai. Toks regioninių savitumų susimaišymas vyko ir dėl natūralios demografinės asimiliacijos. Gretimų etnografinių regionų ribų persipynimas atskleistas minėtame 1999 m. paskelbtame Lietuvos etnografiniame žemėlapyje, parengtame pagal XIX a. materialinės kultūros duomenis (žr. 8 pav.).

9 pav. EKGT užsakymu 2021 m. parengtas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis. Plačiau apie žemėlapį >>>

Dėl regioninių požymių persipynimo griežtas ribas tarp Lietuvos etnografinių regionų galima nustatyti tik sąlygiškai. Etninės kultūros globos taryba 2003 m. rugsėjo 17 d. pateikė rekomendaciją „Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo“, papildytą žemėlapiu „Lietuvos etnografiniai regionai“ (sudarė dr. D. Pivoriūnas ir dr. Ž. Šaknys), kuriame sąlygiškai griežtos regionų ribos nurodytos seniūnijų lygmenyje. 2021 metais sukurta atnaujinta, patobulinta žemėlapio versija  (žr. 9 pav.).

Šis žemėlapis buvo parengtas remiantis įvairių mokslinių tyrimų rezultatais, ekspertų (etnologų, etnomuzikologų, lingvistų, istorikų ir kt.) išvadomis ir rekomendacijomis. Šalia pateikiamoje rekomendacijoje atkreipiamas dėmesys, kad pastaruoju šimtmečiu Lietuvoje vykę demografiniai pokyčiai (migracija, kolektyvizacija, trėmimai, spartus miestų augimas ir kt.) neigiamai paveikė regioninių tradicijų raidą ir išplitimą, dėl to siūlomos sąlyginės etnografinių regionų ribos kai kur galėtų būti tikslinamos remiantis vietos žmonių apsisprendimu.

Etnografinių regionų savitumo skiriamieji bruožai

Etnografinių regionų formavimasis nulemtas ne tik istorinės, ekonominės ir socialinės raidos, bet ir gamtinės aplinkos, kuri nulėmė konkretaus regiono ar atskirų jo dalių, vietovių materialios ir dvasinės kultūros skirtumus. Miškai, kalvos, lygumos, ežerai ir upės, skirtingas dirvožemis ir kitos gamtinės ypatybės sukuria savitą kraštovaizdį, apsprendžia krašto gyvensenos ypatumus. Nuo gamtos sąlygų gali priklausyti netgi verslų augimas: kur gausu molio – ten klestėjo puodininkystė, kur ežerai, upės ar marios – žuvininkystė, kur miškai – miško gėrybių rinkimas ir kiti verslai. Žemdirbystė nuo seno buvo svarbiausia mūsų krašto žmonių veikla, tačiau jos ypatumus skirtinguose regionuose taip pat nulėmė gamtinės sąlygos ir ypač dirvožemio kokybė: vienur klestėjo linininkystė, javų auginimas, kitur geriausiai derėjo grikiai ir pan.

Etnografinio regiono savitumas atsispindi įvairiose jo ypatybėse:

• Kraštovaizdyje;
• Etninėje architektūroje;
• Tradiciniuose amatuose ir versluose;
• Tautiniuose kostiumuose;
• Kulinariniame pavelde;
• Tarmėse, patarmėse, šnektose;
• Tautosakoje;
• Muzikiniame folklore;
• Išskirtinėse tradicijose.

***

Glaustą informaciją apie kiekvieną etnografinį regioną (heraldikos ypatybes, svarbiausius centrus (neoficialias „sostines“), tradicinę architektūrą, tautinį kostiumą, patarmes, tradicinę muziką ir kt.) mūsų svetainėje rasite čia:

• Aukštaitija, 
• Dzūkija (Dainava), 
• Suvalkija (Sūduva), 
• Mažoji Lietuva,
• Žemaitija.

Tekstą parengė doc. dr. Dalia Urbanavičienė

Platesnę informaciją apie Lietuvos etnografinių regionų ištakas – baltų genčių formavimąsi ir raidą – rasite Baltų kultūros informacijos centro „Baltų kelias" svetainėje https://www.baltukelias.lt/

NAUDOTA LITERATŪRA

Baranauskas (2006): Baranauskas, T. Aukštaitija XIII-XV amžiuje. Aukštaičių tapatumo paieškos: straipsnių rinkinys. Kaunas: Žiemgalos leidykla, p. 27-43.

Bertašius (2002): Bertašius, M. Vidurio Lietuva VIII-XII a. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Bartašius (2012): Bartašius M. Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas. Žiemgala. 2012/1, p. 15–25.

Bliujienė (2004): Bliujienė, Audronė (2004). Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių? Kultūros paminklai. 11, p. 61-78. Internetinė prieiga: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367156518022/DS.002.0.01.ARTIC

Burneika (2013): Burneika D. Regioninė politika Lietuvoje (Mokomoji knyga). Vilnius: Vilniaus universitetas.

Deniušas (2017): Deniušas V. Sūduvių, dainavių ir jotvingių netapatumas (virtualus). Internetinė prieiga: http://alkas.lt/2017/10/05/v-deniusas-suduviu-dainaviu-ir-jotvingiu-netapatumas/

Dzūkas (1889): Dzūkas. Isz Dzūkijos. Varpas, p. 10.

Gocentas (1995): Gocentas J. J. Surinkimininkai (Lietuvių pietistai). Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae Universitatis, p. 707- 717.

Grinaveckis (1995): Grinaveskis, V. Mažosios Lietuvos tarmės. Lietuvininkų žodis. Kaunas: Litterae Universitatis, p. 487-499.

Gumuliauskas (1993). Gumuliauskas, Arūnas. Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo.

Jovaiša (2014): Jovaiša E. Aisčiai. Raida. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos mokslų akademija.

Jurginis (1971): Jurginis J. Lietuvos pilys. Vilnius: Mintis.

Maleczyński (1936): Maleczyński K. W sprawie autenteczności dokumentów Mendoga z lat 1253 – 1261. Ateneum Wileńskie, XI.

Pelekaitė (2015): Pelekaitė, Vaiva). Sėlių genties paveldo pažinimo sklaida ir jo pritaikymo kultūriniam turizmui galimybių analizė. (Magistro baigiamasis darbas). Kaunas: VDU.

Polnoje sobranije russkich letopisej, t. XVIII. S. Peterburg 1907.

Puzinas (2009): Puzinas, Jonas. Jotvingiai ir jų gentys. Terra Jatwezenoum. Jotvinių krašto istorijos pavedo metraštis. Punskas, Aušros“ leidykla.

Ragauskaitė (2015): Ragauskaitė A. Lietuvos etnokultūriniai regionai: formavimasis ir rezultatas. Etninė kultūra. Nr. 9, p. 61–77.

Ragauskaitė (2016): Ragauskaitė A. Lietuvos etnokultūrinis regionavimas. Disertacija. Vilnius: LMTA, VU, LLTI.

Schröder (2007): Schröder I. Debates on Space, Community, and Locality in Anthropology, and their Usefuless for the Study of Region. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 7 (16), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, p. 77–90.

Simniškytė (2013): Simniškytė, Andra. Geležies amžius Sėloje. Vinius: Diemedis.

Smetona (1914): Smetona A. Lietuvos etnografijos ribos. Vairas, Nr. 16, p. 2–8.

Subačius (2016): Subačius K. Sūduvos kraštas didžiojoje karo ugnyje ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės aušrose. Punsko „Aušros” leidykla.

Šaknys (2015): Šaknys Ž. B. Lietuvos etnografiniai regionai: kalendorinių švenčių simboliai. Etninė kultūra. Nr. 9, p. 78–85.

Šenavičius, Smalskys (2009): Šenavičius A. ir Smalskys V. Administraciniai pertvarkymai Užnemunėje (1975-1915 m.). Viešoji politika ir administravimas, Nr. 28, p. 99–106

Tautavičius (1978): Tautavičius A. (red.). Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I – XIII a. radiniai. T. IV, Vilnius: Mokslas.

Tautavičius (1994): Tautavičius A. Jotvingiai, dainaviai, sūduviai, poleksėnai ir… Lietuvos mokslas 1 (2), p. 4–14.

Tautavičius, Vyšniauskaitė (2011): Tautavičius A., Vyšniauskaitė A. Aukštaitija. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. T. 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p. 109–110.

Tučas (2012): Tučas R. Lietuvos teritorijos apgyvenimo raida I-XII a. /Daktaro disertacija/ VU.

Tumėnas (2007): Tumėnas V. Kovencionalūs, klasifikaciniai ir interpretaciniai regioninės tapatybės aspektai, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 7(16), p. 125–156.

Vanagas (1974): Vanagas A. Panemunių dzūkų toponimijos svarbesnieji bruožai. Panemunių dzūkai. Vilnius: Mintis, p. 33–42.

Vidugiris (1995): Vidugiris, A. Iš ragainėnų leksikos. Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae Universitatis, p. 500-513.

Vyšniauskaitė (2001): Vyšniauskaitė A. Nuomonė ir pasiūlymai dėl Lietuvos regionavimo projekto. Internetinė prieiga: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=21324&p_k=1.

Zabiela (1995): Zabiela G. Lietuvos medinės pilys, Vilnius: Diemedis.

Zinkevičius (1995): Zinkevičius, Z. Lietuvių kalba Rytprūsiuose. Lietuvininkų žodis. Kaunas: Litterae Universitatis, p. 478-486.

Zinkevičius (2006): Zinkevičius Z. Etnonimas aukštaičiai amžių bėgyje. Aukštaičių tapatumo paieškos (straipsnių rinkinys). Sudarytoja V. Vasiliauskaitė. Kaunas: Žiemgala,  p. 44–57.

Zinkevičius (2009): Zinkevičius Z. Jotvingiai ir jų kalba. TERRA JATWEZENORUM. Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis. Punskas: „Aušra“, p. 18–34.

Žulkus (1989): Žulkus V. Tarpgentinės dykros ir mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje. Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda: Klaipėdos kraštotyros muziejus, p. 107–115.