Upinių kaimų (pvz., garsaus Minės (Mingės) kaimo) gyventojams nuo potvynių tekdavo slėptis apsauginių pylimų apjuostuose plotuose, tankiai suglausti pastatus abipus upės buvusiuose rėžiuose. Burinėmis bei irklinėmis valtimis šio krašto gyventojai keliaudavo visur – nuo didmiesčių prekyviečių iki ganyklos karvėms ar ožkoms. Pievininkai, gyvenę užliejamų pievų plotuose, auginę gyvulius ir šienavę vešlius žolynus, savo sodyboms surasdavo kasmetinių potvynių neužliejamas sausesnes kalveles.
Sausintų durpynų pakraščiuose įsikurdavo pelkininkų kolonijos su mažais mediniais pastatėliais. Panemuniuose gyveno laivininkai, plukdydavę dideliais mediniais baidokais ar kuršlaiviais šimtus tonų krovinių krašto upėmis ir kanalais.
Derlingesnėse regiono žemėse įsikūrę laukininkai neretai prasigyvendavo ir pasistatydavo labai dideles sodybas su raudonplyčiais tvartais, erdviomis daržinėmis, vaizdingomis senovinėmis klėtimis, patogiomis trobomis.
Vėlesniais amžiais regione plito iš medžio išdrožtos puošmenos: sudėtingos vėjalentės ir lėkiai, dailus pastatų apkalimas, jų dažymas įvairiomis spalvomis (nuo raudonai rudos iki žydros ar gelsvos). Senovines lietuvininkų trobas keitė erdvūs ir aukšti gyvenamieji namai su mezoninais, didesnius langus pridengdavo dailios langinės.
Etninės kultūros globos taryba. Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra. Vilnius, 2008.
Kaimo statyba. Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos etnoarchitektūros pavyzdžių katalogas. Sud. Rasa Bertašiūtė. 2013