Tradicinė muzika
Mažojoje Lietuvoje vyravo vienbalsis dainavimo stilius. XIX a. gausiai užrašytos ir publikuotos lietuvininkų dainos, daugiausia ne apeiginės, bet lyrinės, pasižymi sudėtinga dermine sandara, natūralių dermių ir vėlyvesnių (mažoro ir minoro) susipynimu, savita ritmo ir metro struktūra. Gyvoji dainavimo tradicija dėl išorinių ir vidinių priežasčių (patiems lietuvininkams pirmenybę teikiant ne dainoms, bet giesmėms – ir šventėse, ir kasdienybėje) sparčiai nyko. Vis dėlto iki šių dienų ji yra sąmoningai palaikoma. Pagal stilistiką išsiskiria dvi lietuvininkų etninės muzikos sritys – šiaurinė (Klaipėdos kraštas) ir pietinė (Užnemunė), turinčios ryšių su kitais dialektais. Daugiausia bendrumų esama su veliuoniškių, suvalkiečių ir dzūkų dainų melodika, mažiausiai – su daugiabalsėmis žemaičių dainomis.