Dėl šio regiono pavadinimo po šiai dienai vyksta aktyvi diskusija. Dalis regiono gyventojų laikosi nuostatos, kad kraštas turėtų vadintis Sūduva, nes istoriniai šaltiniai liudija dabartinės Marijampolės apskrities teritorijoje II amžiuje gyvenus jotvingių sūduvių gentį (sūduvius apie 150 m. mini Klaudijus Ptolemėjus). Tačiau kita dalis šiandieninės Suvalkijos (Sūduvos) gyventojų mano, kad reikia laikytis Suvalkijos pavadinimo, kuris yra įsitvirtinęs pastarųjų dešimtmečių  etnologų ir kalbininkų darbuose. (Šis pavadinimas pradėtas naudoti nuo 1867 m., kuomet ši teritorija buvo patekusi į carinės Rusijos sudarytą Suvalkų guberniją). Krašto geografinė padėtis lemia, kad jis vadinamas dar ir Užnemune. Kadangi diskusija dėl regiono pavadinimo nėra užsibaigusi, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme šiuo metu yra įtvirtintas dvigubas krašto pavadinimas - Suvalkija (Sūduva). 

Plačiau skaitykite: Petras Kalnius. Etnografinė Suvalkija. Lietuvos tapatybė. Etnologijos ir antropologijos enciklopedija

Regiono sostine laikoma Marijampolė, tapusi kultūriniu ir ekonominiu etnografinio regiono centru. Jos teritorijoje aptikta radinių iš beveik keturių tūkstantmečių senumo gyvenvietės. Marijampolės apylinkėse dunkso Kumelionių piliakalnis, ant kurio buvo įrengta istorinės Kimenavos žemės centrinė pilis. Marijampolė jau XVIII a. įgijo Magdeburgo savivaldos teises. Ji garsi savo šimtamete gimnazija, kurioje lietuvybę gaivino Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas. Čia mokėsi tautinio atgimimo žadintojai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Jonas Jablonskis ir kiti.

Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono herbo ir vėliavos projektus EKGT padalinio – Suvalkijos (Sūduvos) etninės kultūros globos tarybos – iniciatyva sukūrė Rolandas Rimkūnas. Pirminiai šio etnografinio regiono heraldikos projektai buvo sukurti 2015 m. suderinti Lietuvos heraldikos komisijos (toliau – LHK) posėdyje 2015 m. balandžio 2 d. (protokolo Nr. 6K-1 (485). 2021 m. tobulinant projektus buvo sukurti didžiojo ir mažojo herbo, reprezentacinės ir lauko vėliavų etalonai, kuriuos LHK suderino 2021 m. birželio 10 d. posėdyje (protokolas Nr. 6K–10 (590). Didysis ir mažasis herbai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2021 m. birželio 21 d. dekretu Nr. 1K-655 „Dėl Suvalkijos (Sūduvos) didžiojo ir mažojo herbų patvirtinimo“, o vėliavos patvirtintos Etninės kultūros globos tarybos nutarimu 2021 m. rugsėjo 14 d. Nr. TN-12 „Dėl Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono reprezentacinės ir lauko vėliavų patvirtinimo“.

Suvalkijos (Sūduvos) mažajame herbe pavaizduotas raudonas tauras (su sidabro akimis ir dantimis) ant sidabrinio herbinio skydo, o didžiajame herbe mažąjį herbą iš abiejų pusių puošia sidabrinės ąžuolo šakelės su gilėmis, šakelių apačia sujungta sidabriniu kaspinu, kuriame raudonomis raidėmis įrašytas devizas Vienybė težydi.

Etnografinio regiono lauko vėliava yra raudonos spalvos audeklas (aukščio ir pločio santykis 3:5), kurio centre yra Suvalkijos (Sūduvos) regiono didysis herbas. Reprezentacinė Suvalkijos (Sūduvos) vėliava skiriasi savo dydžiu (aukščio ir pločio santykis 5:6), jos trys laisvi kraštai apsiūti sidabro virvele.

Vaizdingiausia regiono vieta – jo pietvakariniame pakraštyje iškylanti Vištyčio-Gražiškių aukštuma, iš kurios išteka Širvinta ir kitos krašto upės. Didįjį Vištyčio ežerą supa aukštos kalvos. Nuo tenykščių aukštumų matyti plačiosios regiono lygumos, besidriekiančios pro Vilkaviškį ir Marijampolę Šakių ir Nemuno link. Lygumose tyvuliuoja garsusis paukščių ežeras Žuvintas, supamas šlapiųjų Palių. Iš Suvalkų apylinkių atitekanti Šešupė toliau ramiai vingiuoja per derlingas lygumas iki Kudirkos Naumiesčio, kur tampa pasienio upe, atskiriančia Karaliaučiaus kraštą. Po kovų su kryžiuočiais ištuštėjusi dykra užaugo giriomis, kurias dar primena didieji Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškai. Regiono teritoriją šiaurėje ir rytuose juosia Nemunas, ties Balbieriškiu ir Prienais susipindamas didžiosiomis kilpomis, įspūdingai atsiveriančiomis nuo aukštųjų slėnio šlaitų. Šiaurės vakaruose įspūdingą kanjoną išgraužė sraunioji Jiesia. Senieji jotvingių piliakalniai, primenantys senųjų kovų laikus, daugiausia išliko paupiuose ir aukštumose, o kai kur ir lygumose (čia jie buvo supilti).

Šis kraštas, kaip ir kiti Lietuvoje, XVI a. įvedus baudžiavą patyrė Valakų reformą, kurios metu susiformavo gatviniai kaimai. Užnemunei 1795 m. atitekus Prūsijai, čia daug anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje nebeliko baudžiavos, dėl to šio krašto gyventojai iš ankštų kaimų ėmė keltis į nuosavus erdvius vienkiemius.

Patogiai įsikūrę derlingose žemėse, suvalkiečiai netruko prasigyventi, ėmė statytis didelius trobesius tvarkingose sodybose. Iš kaimyninės Mažosios Lietuvos buvo perimta raudonplytė mūrinė statyba, stogų dengimas keraminėmis čerpėmis, taisyklingas sodybų suplanavimas. Regiono lygumose didžiuosius vienkiemius mėgta apsodinti medžių juostomis. Kuklesnės buvo kalvynų ir panemunių gyventojų sodybos. Suvalkiečiai anksčiau už kitus pamiršo dūmines trobas, jų erdvios stubos ir svirnai neretai buvo puošiami ertikiu – paaukštinta pastoge. Krašte ilgainiui įsivyravo paprastesni dvišlaičiai stogai, pakeitę senovinius, į kupetas panašius stogus. Didesniam derliui suvežti būdavo statomi erdvūs kluonai, kuriuos vėliau papildydavo priestatai arkliniams maniežams (regione anksti pradėta naudoti kuliamąsias ir kitus mechanizmus).

Etninės kultūros globos taryba. Suvalkijos (Sūduvos) tradicinė kaimo architektūra. 2008 

Kaimo statyba. Suvalkija. Suvalkijos tradicinės architektūros katalogas. Sud. Rasa Bertašiūtė. 2013.

Pagal tarmių klasifikaciją visi suvalkiečiai (zanavykai ir kapsai) priskiriami vakarų aukštaičių kauniškių patarmei.

Suvalkiečių dainuojamoji tradicija labai įvairi tiek istoriniu, tiek ir žanriniu bei stilistiniu požiūriu. Suvalkijoje (Sūduvoje) išlikę ir seniausiam klodui skirtini žanrai, ir vėlyvoji lyrika. Vienas iš seniausių archajinės melodikos klodo žanrų – ganymo dainos. Išskirtinę vietą tarp jų užima oliavimai,  sietini ne tiek su ganymo papročiais, kiek su kalendorine piemenų švente – Sekminėmis. Sekminių rytą pramigęs piemuo būdavo „apoliuojamas“ ir „užspirginamas“ – pravardžiuojamas „spirgučiu“. Išlikus bendruomeninėms talkoms, mūsų laikus pasiekė ir senosios šio krašto rugiapjūtės pabaigtuvių dainos, artimos dzūkiškoms. Rugiapjūtės dainoms giminingos ir seniausios šienapjūtės dainos. Kitų žanrų darbo dainos (arimo, malimo ir kt.) – jau lyrinės stilistikos melodikos pavyzdžiai. Nepaisant kaimynystės su Dzūkija – kalendorinio folkloro epicentru, Suvalkijoje (Sūduvoje) žinomi tik negausūs kalendorinių dainų likučiai: keletas Joninių kupoliavimo ir Kalėdų dainų bei dainuojamųjų žaidimų, gavėnios baladžių. Saviti ir gausiausiai išlikę yra suvalkiečių vestuvių papročiai ir apeiginės dainos. Dalis jų paplitusios tik Suvalkijoje (Sūduvoje). Čia būta ir raudų, tačiau raudojimo tradicija išnyko anksčiau negu Dzūkijoje.

Kapsių ir zanavykių šventadieniniai XIX a. drabužiai itin puošnūs. Labiausiai dėmesį traukia moterų kaišytinės prijuostės, kuriose vaivorykštės spalvomis žėri stilizuoti lelijų, žirnelių ir kitokių augalų žiedai. Zanavykės jas dažnai siūdino su snapeliais rauktais priedurais. Kiekviena suvalkietė įmantrių prijuosčių turėdavo net po keliolika.

Zanavykų ir kapsų šventadieniniai drabužiai skiriasi. Zanavykės mėgo trumpas, kapsės – ilgas liemenes. Zanavykės merginos puošė galvas karolinėmis, kapsės – galionais. Ištekėjusios moterys, ypač jei nešdavosi su savimi kūdikį, užsisiausdavo baltas linines drobules, kurios šiame regione ypač plonos ir austos sudėtingais smulkiais raštais. Ypač gražūs moterų marškiniai, siuvinėti baltu kiauraraščiu.

XIX a. suvalkiečių vyrai vasarą vilkėjo baltus arba spalvotus lininius įmantriai pasiūtus apsiaustus – trinyčius. Sermėgos čia vyravo šviesios. Per liemenį apjuosdavo jas puošniomis rinktinėmis juostomis arba odiniais diržais.

Duona simbolizuoja namų gerovę, todėl suvalkiečiai mėgsta, kad ant stalo visada būtų duonos. Iš ruginių miltų šiame regione gaminami ir kitokie valgiai. Atkreiptinas dėmesys į tradicinį suvalkiečių patiekalą, neįprastą kitiems kraštams – duonkepę: tai mėsa, varškė ar daržovės, sueiliuotos su duonine tešla, po to iškeptos krosnyje. Mėgstama ruginė košė, ypač su vyšniomis. Suvalkiečių kulinariniam paveldui priskiriami ant kopūstų lakštų kepami duoniniai paplotėliai. Nuo seno mėgstama duonzupė – duonos tešlos kukuliukai, išvirti su šviežiais ar džiovintais vaisiais.

Šio krašto gyventojai nuo seno garsėja ypatingu darbštumu. Išskirtinai nagingos jų audėjos. Anksčiau nuotakos kraičio skryniai prisiausdavo kur kas daugiau ir įmantresnių audinių negu kitų Lietuvos regionų merginos.

Suvalkiečiai ir dabar turi savitų kalendorinių papročių, neaptinkamų kituose Lietuvos regionuose. Tarp jų galima paminėti šyvio šokdinimą, kuris pirmąkart buvo paminėtas XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose – tai persirengėlių vaikštynės su baltu arkliu tarp antrosios Kalėdų dienos ir Trijų karalių, aplankant kiekvieną kaimo sodybą.

Parengta remiantis:

• Lietuvos heraldikos komisijos informacija
• Lietuvos etnografiniai regionai. 2016. V. Jocys (sud.) Kaunas, Terra Publica.

Apie Suvalkiją (Sūduvą) plačiau:

Dokumentinis filmas „Suvalkija (Sūduva)" (Rež. Asta Giraitytė ir kt., 2020)