Pagal tarmių klasifikaciją Žemaitijoje išsiskiria šiaurės žemaičių (dounininkų) ir pietų žemaičių (dūnininkų) patarmės, rytiniame pakraštyje, pereinant į Aukštaitijos teritoriją – vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė (Šiauliai, Ariogala, Baisogala, Girkalnis, Kalnujai, Šiluva), pietiniame pakraštyje prie Nemuno – vakarų aukštaičių kauniškių patarmė (Jurbarkas, Veliuona).

Šiaurės žemaičių patarmė savo ruožtu skirstoma į kretingiškių (Kretinga, Darbėnai, Endriejavas, Gargždai, Judrėnai, Kalnalis, Kuliai, Mosėdis, Palanga, Plungė, Rietavas, Salantai, Veiviržėnai) ir į telšiškių (Telšiai, Gadūnavas, Ylakiai, Klykoliai, Luokė, Mažeikiai, Papilė, Pikeliai, Seda, Skuodas, Viekšniai, Žemaičių Kalvarija) patarmes.

Pietų žemaičių patarmė išsiskiria į raseiniškių (Raseiniai, Eržvilkas, Kelmė, Pagramantis, Skaudvilė, Tauragė, Viduklė) ir varniškių (Varniai, Karklėnai, Kuršėnai, Kvėdarna, Laukuva, Šaukėnai, Šilalė, Švėkšna, Užventis, Žemaičių Naumiestis) patarmes.