Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklai: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, archajiški numai su lėpiais (atvirais prieangiais) ir atvirais ugniakurais, įvairiausios paskirties pastatėliai – nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti). Šioje regiono dalyje gyvenę žmonės ilgai išlaikė asmenines laisves ir senovinius papročius.

O derlingesniuose ir žemdirbystei patogesniuose senosios Žemaitijos ar Paprūsės plotuose dauguma valstiečių buvo paversti baudžiauninkais, suvaryti į gatvinius kaimus, kur teko glaustis siauresniuose sklypuose, apsieiti su mažesniais trobesiais. Daugiau laisvės ir senovinių pastatų išliko tik krašto bajorų sodybose, kur būta didžiųjų tvartų, erdvių svirnų ir stambių trobų. Dvarelių savininkai ar stambesni ūkininkai (kurių pagausėjo XIX a.) mėgo savo didžiąsias sodybvietes apsodinti ąžuolų ar kitų tradicinių medžių juostomis, nuo žvarbių šiaurės vėjų gintis žalių eglių eilėmis.

Žemaičiai mėgo nepriklausomą gyvenimą viensėdžiuose, vengė glaudžios kaimynystės, tik prireikus apsigyvendavo kupetiniame kaime. Žemaitiški trobesiai išsiskiria savo paprastumu ir masyvumu. Senieji krašto gyventojai nemėgo įmantrių puošmenų, tik vėlesniais laikais plito medžio drožiniai, langų apvadai (gana kuklūs), padailinti gonkeliai. Senovinius ugniakurus vėliau keitė virenės – erdvios virtuvės patalpos su aukštu dūmtraukio-rūkyklos kūgiu.

Etninės kultūros globos taryba. Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra. 2008 

Kaimo statyba. Žemaitija. Žemaitijos tradicinės architektūros katalogas. Sud. Rasa Bertašiūtė. Vilnius, 2013.