Žemaitijos dainuojamoji tradicija nepasižymi tokia didele žanrų įvairove ir melodijų gausa kaip kiti regionai (pavyzdžiui, Dzūkija). Vis dėlto pagal melodijų stilistinį bendrumą Žemaitija lenkia kitus regionus. Nedaug Žemaičiuose išliko apeiginę paskirtį turinčių arba glaudžiai susijusių su tam tikrais darbo procesais dainų. Be to, čia gyvuojančios negausios darbo dainų rūšys beveik nepasižymi išskirtiniais bruožais. Savitos nebent šienapjūtės dainos, turinčios priedainį „Valioj“, kuris, išdainuojamas laisva metroritmika, toli nuskamba per laukus. Žemaičių vestuvėse iki šių laikų išliko dovanų jaunajai rinkimo paprotys, vadinamas ačiavimu, kurio metu buvo ne tik dainuojama „Ačiū, ačiū...“, dėkojant už dovanas, bet ir atliekami tam tikri choreografiniai veiksmai. Savita žemaičių religinio atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija – per šermenis ar atminus itin ilgai trunkantis Kalnų giedojimas pakaitomis su pučiamųjų muzikos intarpais. Kartais Kalnai giedami ir per gavėnią.

Žemaičių dainininkų, ypač senesnės kartos, dainavimo tradicija pasižymi didele laisve, sudėtingu ritmu ir išpuoštu pagrindinių melodijos garsų apdainavimu. Ypač puošnus ir ritmiškai nesuvaržytas yra vieno dainininko dainavimas, o dainuojant keliese arba didesniu būriu – metroritmika tampa griežtesnė. Daugiabalsis žemaičių dainavimas išsiskiria gana tamsia balso tembrų spalva, neretai moterys dainuoja žemu registru (tokiu pat kaip ir vyrai). Dainuojama 2–3 balsais, paprastai neskubant, ištęsiant, „išlinguojant“ melodiją.

Žemaitijos dainų melodika atskiruose subregionuose pasižymi savitais bruožais. Antai šiaurės vakarų Žemaitijos daliai būdingas melodinis-intonacinis kompleksas pamažu kinta artėjant prie pietinės regiono ribos. Pati vientisiausia muzikine prasme yra vidurinė Žemaitijos dalis, apimanti Telšių, Plungės ir Kretingos rajonus. Didesnė melodijų įvairovė pastebima paribiniuose rajonuose – šiaurinėje Mažeikių ir Akmenės rajonų dalyje bei Tauragės, Raseinių ir Kelmės rajonuose.

Instrumentinė muzika taip pat savita. Žemaičiai nuo seno skambino kanklėmis, pūtė švilpynes ir birbynes. Vėliau buvo pradėta groti smuikais, armonikomis, basetlėmis ir kitais instrumentais. Žemaičiuose ypač mėgstami nedideli dūdų orkestrai, kurie grodavo vestuvėse, vakarėliuose ir laidotuvėse. Itin populiarios šiame regione yra bandonijos, labiausiai išgarsėję Eržvilko (Tauragės r.) bandonininkai. Regione galima išskirti tris instrumentinių ansamblių tipus: styginių instrumentų, dūdų, mišrius. Bene seniausi yra styginių ansambliai, kuriuos sudarydavo 5–12 žmonių, grojančių smuikais, gitaromis, mandolinomis, balalaikomis ir basetlėmis. Šiuos ansamblius pamažu išstūmė dūdų orkestrai. Šiaurės vakarų Žemaitijoje populiarūs įvairios sudėties mišrūs ansambliai: smuikas, armonika arba bandonija ir basetlė arba būgnas.