1 pav. 2023 m. vasario 7 dienos EKGT nutarimu patvirtintas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis

2021 metais Etninės kultūros globos tarybos iniciatyva buvo atnaujintas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis. 2022 m. sausio 25 dienos EKGT nutarimu žemėlapis patvirtintas. 2023 m. vasario 7 dienos EKGT nutarimu patvirtintas patobulintas žemėlapio variantas (žr. kairėje).  

Šis žemėlapis – tai 2003 metais EKGT užsakymu  parengto Lietuvos etnografinių regionų žemėlapio atnaujinta versija (senasis žemėlapio variantas buvo toks >>>). Žemėlapio sudarytojai – humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys ir gamtos mokslų daktaras Danielius Pivoriūnas. Žemėlapis sudarytas remiantis etnologų, lingvistų, etnomuzikologų, kitų mokslininkų tyrimais ir rekomendacijomis, apibendrinant informaciją iš daugiau nei 200 etnografinių žemėlapių.

Remiantis susiklosčiusia tradicija, jame Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją. Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, tačiau juos sudaro pakankamai ryškios etninės kultūros sanklodos, reikšmingos ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymui ir stiprinimui. 

Svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma Lietuvos etnografinių regionų teritorija, yra regioniniu savitumu pasižymintys materialinės ir dvasinės kultūros reiškiniai – darbo, šeimos papročiai, kalendorinės ir bendruomenės šventės, kalba (tarmės), folkloras, tradiciniai amatai ir verslai, kulinarinis paveldas, architektūra, drabužiai ir kt.  Tai kultūriniai regionai, kurie nesutampa su įvairiais laikotarpiais egzistavusių politinių, administracinių darinių ribomis.

Brėžiant etnografinių regionų ribas, laikytasi seniūnijų ribų (išskyrus didžiuosius šalies miestus). Žemėlapyje pažymėtos atskirų etnografinių regionų ribos yra sąlyginės, nes tarp regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių persipynimu.  (Etnografinių regionų ribų sąlygiškumą iliustruoja ir kitas – 1999 metais leidinyje „Pasaulio atlasas.Lietuva" paskelbtas žemėlapis >>>) Kita vertus, kai kurios seniūnijos etnografiniu požiūriu yra dvilypės, nes dalis seniūnijos priklauso vienam regionui, kita dalis – kitam regionui.

2021 m. ir 2023 m. pradžioje tobulinant Žemėlapį, nutarta išskirti didmiesčių Vilniaus ir Kauno dabartines teritorijas kaip nepriklausančias etnografiniams regionams, išskyrus šiuose miestuose esančias saugomas teritorijas (Pavilnių ir Verkių regioninį parką Vilniuje ir Kauno marių regioninio parko dalį Kaune), kuriose, remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu, puoselėjami etnografinių regionų materialinės ir dvasinės kultūros reiškiniai (ypač architektūra).

Tobulinant Žemėlapį tiksliau pažymėta istorinė Mažosios Lietuvos riba, papildomai pažymėti etnografinių regionų centrai, didesni miestai, savivaldybių ribos. Žemėlapio kairiojoje kraštinėje pateikti trumpi aprašymai apie etnografinių regionų istorines ištakas, pirmuosius paminėjimus, pavadinimo vartoseną, taip pat apie regionų simbolines sostines. Šalia pateikti simbolinių sostinių herbai, kuriuos, tobulinant žemėlapį ateityje, planuojama pakeisti regionų herbais. Tai bus padaryta, kai visų Lietuvos etnografinių regionų herbai ir vėliavos bus patvirtinti valstybiniu lygmeniu.  

Žemėlapis turėtų padėti suprasti, kurios regioninės tradicijos ir etnokultūrinės vertybės atskirose teritorijose galėtų būti puoselėjamos ir populiarinamos. Remiantis Žemėlapiu galėtų būti formuojama ir įgyvendinama ne tik etninės kultūros, bet ir regioninė politika, o kultūros, švietimo įstaigos ir kitos institucijos bei organizacijos skatinamos atsižvelgti į etnografinių regionų savitumus ir skirtumus.

Lietuvos etnografinių regionų žemėlapio erdvinių duomenų rinkinio specifikacija >>>

Interaktyvi žemėlapio versija Lietuvos erdvinės informacijos portale>>>

Norėdami atsispausdinti didesnį žemėlapį, kreipkitės į mus (info@ekgt.lt) – pasidalinsime aukštesnės kokybės žemėlapio failu.

***

Lietuvių etninės kultūros bruožų paplitimą iliustruojantys žemėlapiai:

• Tarmių žemėlapis >>> (Iš: Virtuali Tarmių archyvo duomenų bazė www.tarmes.lki.lt)
• Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinių zonų žemėlapis >>> (Iš: Martynas Purvinas, Marija Purvinienė, Lietuvos tradicinės architektūros paveldo regionavimas. Kultūros paminklai 5, 1998, p. 157–165).
• Tradicinių gyvenamųjų namų paplitimo žemėlapis >>> (Iš: Izidorius Butkevičius. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Iš lietuvių kultūros istorijos 6.1971:146).
• Lietuvių valstiečių valgių ir gėrimų arealų žemėlapis >>> (Iš: Vacys Milius. „Maistas ir namų apyvokos daiktai" >>>. Lietuvių etnografijos bruožai, sud. A. Vyšniauskaitė, 1964).
• Etnografinių liaudies meno sričių ir liaudies meno draugijų zonų žemėlapis >>> (Iš: Juozas Kudirka. Lietuvių liaudies meno šaltiniai, 1986). 
• Vyrų bei moterų tradicinių drabužių arealų žemėlapis >>> (Iš: Žilvytis Šaknys. Etnografiniai regionai Lietuvoje: šiuolaikinio jaunimo požiūris >>>, Tautosakos darbai XLIII, 2012).
• Etnomuzikologinių sričių žemėlapis >>> (Iš: Rimantas Astrauskas. Lietuvos etnografiniai regionai pagal etnomuzikologijos duomenis, 2002).
• Kalendorinių papročių paplitimo žemėlapiai >>> (Iš: Žilvytis Šaknys. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje: jaunimo vakarėliai, 2001).  
• Etnokultūrinės savimonės regionų žemėlapis >>> (Iš: Alma Ragauskaitė. „Lietuvos etnokultūrinis regionavimas", 2016 >>>)

EKGT informacija