Visoje Lietuvoje žinomas paprotys Šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti ir pasimerkti ant palangės vyšnios ar slyvos šakelę – jei pražydės iki Kūčių rytmečio, išsipildys svajonė ar troškimas. Taip pat būta daug vedybinių burtų: pavyzdžiui, galima sužinoti apie būsimą jaunikį temstant triskart atbulomis apėjus šulinį prieš saulės kryptį, barstant paskui save kanapes ar aguonas, jas „pasėjus“ prie lovos ir pavalgius sūriai – tuomet sapne tas likimo skirtasis atjos prie šulinio girdyti žirgo.
Advento laikotarpiui būdingas pasninkas – tai laikas, kai mažiau valgoma, penktadieniais atsisakoma mėsiškų ir pieniškų valgių, susilaikoma nuo šokių, vestuvių ir kitų pasilinksminimų. Pasninkas per adventą (ir gavėnią) Lietuvoje įsitvirtino dėl katalikų Bažnyčios reikalavimų, tačiau ne visur. Išsiskiria Mažoji Lietuva, kurioje gyvavęs protestantizmas nereikalavo pasninkauti ir atsiriboti nuo linksmybių, o senieji XVI a. – XVII a. pradžios šaltiniai netgi nurodo, kad šiame regione per adventą būta piršlybų ir vestuvių.
Senieji advento papročiai rodo labai stiprias sąsajas su senąja ikikrikščioniška pasaulėžiūra. Žmonės tikėjo, kad tuo metų laiku piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę, tad reikia imtis maginių veiksmų – apeigomis sukurti Visatą iš naujo, kad laikas vėl pradėtų tekėti, sugrįžtų saulė ir suvešėtų augmenija. Gyvavo tikėjimai apie tuo laikotarpiu siaučiančias piktąsias dvasias, laumes, raganas, todėl laikytasi įvairių apsisaugojimo priemonių. Advento laikotarpio tautosakoje ir tikėjimuose dažnai minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos chtoniškosios būtybės, taip pat įvairūs gyvūnai (kiškis, lapė, voverė, vilkas ir kt.), kurie senojoje mitologijoje sietini su anapusiniu pasauliu. Beje, lapkričio ir ypač gruodžio mėnuo žmonių buvo vadinamas vilkų mėnesiu, vilkams tuomet būdavo nešamos aukos.
Advento laikotarpiui būdingi įvairūs draudimai ir taisyklės, kaip reikėtų elgtis šiuo ypatingu gamtos apmirimo laikotarpiu. Manoma, kad toks draudimų metas prasidėdavo dar spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje iškart po Vėlinių (Ilgių). Rašytiniai šaltiniai ir tautosaka rodo, kad kai kur tam tikromis dienomis buvo vengiama verpti, malti girnomis ir dirbti kitus darbus, susijusius su sukimo judesiu (kad nebūtų sutrikdyta natūrali gamtos eiga), taip pat kirpti avių, kirsti medžių, medžioti, pilti pagalvių, ilgai dirbti vakarais.
Visgi per adventą žmonės rinkdavosi kartu pavakaroti dirbant įvairius darbus – plėšant plunksnas, taisant pakinktus, vejant virves, mezgant tinklus, verpiant. Bedirbdami sekdavo įvairias istorijas, pagiedodavo adventines giesmes, o kai kur (Dzūkijoje, mažiau Aukštaitijoje, rečiausiai Sūduvoje) dainuodavo senąsias advento dainas, kurioms būdingi priedainiai su žodžiais leliumai, leliumoj, aleliuma loda, aleliuma rūta, da ladum ladum, kalėda, lėliu kalėda kalėda, oi kalėda kalėdzien ir kt., jaunimas žaisdavo žaidimus („Ievaro tiltą“, „Svotus“ ir kitus).
Ilgiausiai senieji advento papročiai išliko Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje dėl gyvenimo glaudžiose bendruomenėse – čia daugiausia užrašyta advento–Kalėdų dainų, žaidimų, burtų ir tikėjimų. Mažiau advento laikotarpio tautosakos užrašyta kitur Aukštaitijoje ir Sūduvoje, o Žemaitijoje žinomi tik pavieniai pavyzdžiai.
Aukštaitijoje (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Zarasų, Ukmergės apylinkėse) kas savaitę vykdavo advento turgūs. Per pirmąjį, vadintą Šeškaturgiu, prekiaudavo šiltais rūbais, kailinukais, pirštinėmis, šalikais, šeškų kailiais. Antrasis buvo Skaistaturgis – dovanų mugė (pirkdavo skareles, karolius, kaspinus, kepures, žiebtuvėlius ir pan.). Paskutinysis turgus vadintas Saldaturgiu: jame prekiaudavo viskuo, ko prireiks šventiniam stalui (medumi, spanguolėmis, aguonomis, džiovintais grybais, kalėdinėmis žąsimis, kiaulių galvomis ir kt.). Mažojoje Lietuvoje įsitvirtino Žąsų turgaus tradicija, kuri kilo Lietuvos Vyriausybei 1934 m. priėmus privalomo žąsų pirkimo iš ūkininkų programą – taip siekta išvengti nacistinės Vokietijos paskelbtos Lietuvai ekonominės blokados pasekmių ir pagelbėti ūkininkams parduoti žąsų perteklių (žąsis privalėjo pirkti valstybės tarnautojai, kuriems žąsų normos buvo nustatytos priklausomai nuo atlyginimo dydžio. Pastaraisiais metais Žąsų turgaus tradicijas tęsia Pagėgių savivaldybė (šiam renginiui 2017 m. suteiktas tautinio paveldo sertifikatas).
Mažojoje Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios išpopuliarėjo advento vainikų paprotys. Lietuvininkų vainikai daromi supinant vyteles ir apkaišant jas eglišakėmis, papuošiant kankorėžiais, riešutais, džiovintais vaisiais, uogomis, o tarp šių miško ir sodo gėrybių įstatomos 4 žvakes. Advento metu per vakarienę pirmą savaitę uždegdavo 1 žvakę, antrą savaitę – 2, trečią – 3, ketvirtą – 4 žvakes, o nuo paskutinės žvakės paskui būdavo įžiebiama Kalėdų eglutė (kartais tam tikslui buvo skirta 5-oji vainiko viduryje esanti žvakė).
Norintys ne tik klausytis dainų, bet ir jas dainuoti, gali naudotis Tarybos parengtu Advento ir Kalėdų dainų rinkinėliu, kuriame – ir melodijos, ir žodžiai.
