Ji prasideda jau nuo Verbų sekmadienio. Didžiosios savaitės sudedamoji dalis – Didysis pasninkas, trunkantis nuo Didžiojo trečiadienio iki Velykų išvakarių. Kai kurios dienos šioje savaitėje ypač svarbios.

Didysis ketvirtadienis (Čystasis ketvirtadienis, Žaliasis ketvirtadienis, Vėlių Velykos). Nuo seno žinoma, kad Didysis ketvirtadienis – tai didžiojo pavasarinio apsišvarinimo diena, dėl to šis ketvirtadienis ir vadinamas Čystuoju (švariuoju). Tą dieną žmonės užsiima didžiuoju metiniu tvarkymu, kruopščiai išvalo ne tik namus, bet ir kiemus, tvartus, sodus. Būta papročio pakurti pirtį, kurioje maudydavosi tekant saulei. Tą dieną, anot senolių, vanduo įgyja daug gydomųjų galių. Taip pat nusiprausdavo ar net išsimaudydavo tekančiame į saulę upelyje – tuomet sveikatos užteks visiems metams. Ketvirtadienis vadintas ir Žaliuoju, nes tuomet žmonės eidavo į miškus ir laukus parsinešti žalumynų, kuriais per Velykas puošė namus ir vaišių stalą. Dar vienas šios dienos pavadinimas Vėlių Velykos (Vėlių Velykėlės) siejasi su tuo, kad buvo lankomi kapai paliekant mirusiems kaip auką kiaušinių ir kitų vaišių. Kapus lankydavo kartu su vaikais, jiems parodydavo senelių ir protėvių kapus, juos sutvarkydavo. Kai kuriais duomenimis, Vėlių Velykėlės tęsdavosi 3 dienas – nuo ketvirtadienio iki šeštadienio. Bažnyčia Didįjį ketvirtadienį mini kaip Paskutinės vakarienės dieną, todėl nuo šios dienos iki pat šeštadienio nutyla net bažnyčių vargonai, skambinama tik tarškučiais.

Didysis penktadienis (Vėlių Pėtnyčia). Pagal krikščionių Bažnyčią tai atgailos diena, primenanti Kristaus kančią. Lietuvoje nuo seno tą dieną laikomasi tradicijos mažiau dirbti, laikytis tylos. Einama į bažnyčią išpažinties, nešamos šventinti vaistažolės. Senesni XVII–XIX a. šaltiniai mini, kad tą dieną minimi mirusieji.  

Didysis šeštadienis (Velykų šeštadienis) – paskutinė pasiruošimo Velykų šventei diena, kurioje labai svarbi ugnies ir vandens simbolika. Ryte iš bažnyčios parnešamas šventintas vanduo, kuriuo pašlakstomi visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, laukai, šventinto vandens pilama į šulinį ar tvenkinį. Taip pat parnešama pašventinta ugnis, o senesniais laikais ją parnešdavo raiti vaikinai uždegtoje kempinėje (nešdami vis sukdavo ratu, kad neužgestų). Parnešta ugnimi iš naujo įžiebiamas namų židinys. Iki pietų baigiami dirbti sunkesni darbai, po to ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai (dažniausiai margindavo vaikai ir jaunimas), įrengiamos sūpuoklės, pavakare maudomasi pirtyje.

Vakare žmonės vėl skuba į bažnyčią ir meldžiasi iki pat paryčių, saugodami Kristaus karstą. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietų bažnyčioje pasirodydavo persirengėliai („kareiviai“, „velniai“, „žydai“), kurie stengdavosi išjudinti žmones, krėsdavo pokštus budindami iš miego. Dabartiniu metu toks paprotys dar yra išlikęs Pievėnuose Mažeikių rajone.