Per gavėnią, kuri prasidėdavo po Užgavėnių ir tęsdavosi iki Velykų, žmonės dar praėjusiame šimtmetyje daug dienų sausai pasninkaudavo – ypač trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Tuomet nebuvo galima valgyti mėsos, pieno, kiaušinių ir kitokių geresnių valgių. Valgydavo tik žuvį, silkes ir šiaip ką nors be mėsos ir pieno. Septynias savaites tokius pasninkus išlaikyti būdavo nelengva, nes visgi buvo dirbami darbai, kuriems reikėjo nemažai jėgų (pvz., vežamos ir kapojamos malkos).

Per gavėnią, kaip ir per adventą, katalikų Bažnyčia draudė piršlybas, vestuves, šokius ir kitas linksmybes (tokių draudimų nebuvo tik Mažojoje Lietuvoje, kurioje vyravo protestantizmas). Tačiau nepaisant draudimų, Dzūkijoje ir kai kur Aukštaitijoje visgi būta papročio per gavėnią rengti panašius kaip per adventą suėjimus ir vakarojimus, kurių metu jaunimas žaisdavo tradicinius adventinius žaidimus („Ievaro tiltą“, „Katiną“  ir kt.).

Pelenų diena (Pelenė, Papelčius) – pirmoji gavėnios diena, kai prasidėdavo pasninkas. Papročiai tą dieną drausdavo daug darbų: kulti, velėti skalbinius, kepti duoną. Po Užgavėnių linksmybių visi miegodavo ligi prašvintant, o žiburio ryte jau nebedegdavo. Svarbiausias šios dienos ypatumas – pelenais apibarstomi trobesiai, gyvuliai, žmonės ir pasėliai, prisimenant posakį „Iš dulkės gimęs, dulke ir pavirsi“. Kai kur šią dieną gyvavo paprotys vilkti kaladę (panašiai kaip per Kalėdas vilkdavo blukį): kaladę per Pelenę vilkdavo vyrai, įritindami ją į lankomų namų kiemą, o  tam, kad vėl išvilktų, reikėjo vyrus pavaišinti. Žmonės tikėjo, kad „pas ką kaladę atvelka, tam gerą padaro“. Įdomus paprotys gyvavo Žemaitijoje XIX a. – vežioti Pelenės dieną nuo trobos prie trobos ant vežimėlio užsisodintą pamėklę, vadinamą Sene Kūniške, kurią padarydavo su spragilais rankų vietoje, o galvą papuošdavo eglišakių vainiku.

Pusiaugavėnis. Tai iš griežto gavėnios pasninko ir rimties išsiskirianti šventė, kurios metu kai kuriose Lietuvos vietovėse būdavo net linksmai patriukšmaujama. Jaunimas susirinkdavo švęsti Pusiaugavėnio į didesnę sodybą: žaisdavo įvairius liaudies žaidimus su padainavimais, pasisupdavo sūpynėse, tačiau visgi apsieidavo be muzikos, nerengdavo šokių ir vaišių. Per Pusiaugavėnį buvo daug buriama siekiant sužinoti, koks bus likęs gavėnios laikas ir po to pavasaris.