Šią šventę taip pat galima laikyti viena iš svarbiausių tradiciniame pavasario kalendoriuje. Žemdirbio kalendoriuje per Jurgines pirmą kartą į lauką išgenami gyvuliai, prasideda pirmieji pavasario darbai laukuose. XVI a. šaltiniai šią šventę sieja su aukojimais pavasario dievybėms Pergrubijui ir Ganikliui. Ilgainiui šventė priskirta šv. Jurgiui – gyvulių, ypač arklių, globėjui. Simonas Daukantas rašė, kad ši šventė senovėje vadinta Jore. Su šiuo pavadinimu susijusi žodžio jorėti reikšmė – augti, plisti, žaliuoti, o jorė aiškinama kaip pavasario žaluma.

Iki pat XX a. vidurio šios šventės metu buvo atliekama daug apeiginių veiksmų. Išgindami po žiemos pirmą kartą į laukus gyvulių bandą, ją apeidavo apeiginiu būdu: dažniausiai eidavo tris kartus, laikydami rankose apeiginius atributus (žvakę, lėkštę su kiaušiniais, šventintas žoles, verbas), aprūkydami gyvulius žolėmis, suduodami jiems triskart verba. Taip pat žmonės lankydavo javus eidami ratu aplink laukus: daugiausia 3 kartus (kai kur ir 12 kartų), nešdami apeiginę reikšmę turinčius daiktus – duonos kepaliukus, žvakes, kiaušinius, o apėję lauką vieną kepaliuką užkasdavo į žemę (prašydami dievų gero derliaus ir gyvulių apsaugos nuo žvėrių ar ligų), kitą kepaliuką padalindavo visiems šeimos nariams ir suvalgydavo. Rytų Aukštaitijoje per Jurgines apeidami laukus dar ir voliodavosi po rugių lauką šaukdami: „Augink dieve! Augink dieve!“. Aplankę laukus ir gyvulius, žmonės vaišindavosi gamtoje, ritinėdavo margučius, supdavosi sūpuoklėmis. Moterys ir merginos per Jurgines šaukdavo pavasarį garsiai dainuodamos dainas, kurių tekstuose dažnai minimas Joris („Jorja, šalta rasa“, „Jori, šildyk žemį“, „Jurja, geras vakaras“ ir kt.), taip pat kitas garsiu balsu dainuojamas dainas (pvz., „Oi ly-lia-lia, kalnas kalnalis“), nes jomis tikėtasi prišaukti pavasarinę gyvybę.