Pirmoji Kalėdų diena švenčiama daugiausia tik namuose – tai šeimos ir poilsio metas, kai niekur nebūdavo einama, tik į bažnyčią. Prieš tai anksti ryte nuimtą nuo Kūčių stalo šieną išnešdavo gyvuliams, žiūrėdavo, ar iš šieno pribiro daug sėklelių – tai reikšdavo, kad ateinančių metų derlius bus labai geras. Važiuodami į bažnyčią ir grįždami iš jos skubėdavo, lenktyniaudavo vieni su kitais, o pakeliui namo net stengėsi išvirsti iš rogių, nes tikėjo, kad tuomet gerai derės javai ir linai, pavyks greitai nudirbti visus darbus. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo ir sočiai valgoma.
Kalėdų vaišės. Gausus Kalėdų vaišių stalas ir sotus valgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos ateinančiais metais sąlyga. Tradiciškai lietuviai Kalėdoms ruošdavo kiaulieną. Artėjant didžiosioms metų šventėms ūkiuose buvo skerdžiamos kiaulės, gaminamos dešros ir kiti kiaulienos gaminiai. Kalėdų stalui patiekdavo virtą kiaulės galvą, šaltienos, kumpio, dešros, netgi keptą paršelį. Vienas iš mėgstamų kalėdinių patiekalų – troškinti kopūstai su kiauliena ir karštos bulvės, Žemaitijoje dar virdavo šiupinį su kiaulės uodega. Kiek rečiau ant kalėdinio stalo pasirodydavo aviena (labiau Dzūkijoje), o gyvenantys arčiau vandens ruošdavo įvairias žuvis. Aukštaitijoje vienas iš savitesnių kalėdinių patiekalų – grikiais kimšti vėdarai. Kepta žąsis ant lietuvių Kalėdų stalo atsirado tik tarpukariu, kai dėl sunkmečio valdžia prieškalėdiniu laikotarpiu išleido įsaką, kad kiekvienas gyventojas turi nusipirkti žąsienos, o paskui tapo įprasta Kalėdoms kepti žąsį (ypač Mažojoje Lietuvoje). Per Kalėdas valgoma ir tai, kas lieka nuo Kūčių stalo, taip pat sūrio, medaus, obuolių, riešutų, namuose kepto pyrago, geriama naminė gira ir alus.
Blukio vilkimas. Kalėdinis metas pasižymėjo apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę). Blukį tempdavo jauni stiprūs vyrai – blukvilkiai, neretai juos lydėdavo persirengėliai meškomis, gervėmis, velniais ir kitomis tradicinėmis kaukėmis. Blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, jų šeimininkai ant to kelmo tarsi sumesdavo savo bėdas, išsakydami žodžiais (ar tik mintyse) savo blogybes, o blukvilkius pavaišindavo riešutais, apiberdavo grūdais. Anot tyrinėtojų, blukio vilkimo apeiga vaizdavo senuosius metus ir visą susikaupusį blogį, o blukio sudeginimas reiškė blogį simbolizuojančios mitinės būtybės aukojimą, Saulės išvadavimą ir pasaulio tvarkos atkūrimą. Lietuvoje šis paprotys labiausiai žinomas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, labai populiarus Latvijoje.
Kalėdotojai. Blukvilkiai panašūs į kalėdotojus – šie dažniausiai būdavo persirengę, pradėdavo lankyti žmones jau pirmosios Kalėdų dienos vakare, o pagrindinės jų vaikštynės vykdavo nuo antrosios Kalėdų dienos ir tęsdavosi iki tarpušvenčio pabaigos (sausio 6-osios). Kalėdoti eidavo daugiausia jaunimas. Jie grupėmis lankydavo visas kaimo sodybas sveikindami šeimininkus, giedodami kalėdines giesmes, linkėdami laimės ir gero derliaus, barstydami namus grūdais vardan naujo atgimimo. Už linkėjimus šeimininkai atsilygindavo vaišėmis, dovanomis. Buvo manoma, kad kalėdotojų apsilankymas neša laimę ir padeda apsisaugoti nuo nelaimių ateinančiais metais. Skirtingiems etnografiniams regionams būdingos įvairios kalėdojančių persirengėlių grupės: Žemaitijoje apsilankydavo „berneliai“, Aukštaitijoje – „čigonai“ ir „seniai“, Sūduvoje – „Šyvio šokdintojai“, Mažojoje Lietuvoje – „meška“, „arklys“ ir kt. ., o dzūkų kalėdotojų dainose minimas „juodas kudlotas“. Ilgiausiai kalėdinių persirengėlių vaikštynės išliko Vilkaviškio krašte, kur iki šiol gyvuoja „Šyvio šokdinimo“ paprotys.
Senis Kalėda. Vienas iš svarbiausių kalėdiniu laikotarpiu apsilankančių persirengėlių – senis Kalėda. Lietuviškas senis Kalėda nėra susijęs su krikščionišku šventuoju Mikalojumi ar Santa Klausu. Pagal senas tradicijas Kalėda būna apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu, prisilipinęs linų barzdą, kartais ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris ir prisistatydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Dainose Kalėda vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilkų botagais, atvežantis įvairių dovanų (lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso puodelius, sidabro žiedus, o bernams – „rašalo“). Senis Kalėda siejamas su istoriniuose šaltiniuose minimu dieviškuoju kalviu Teliaveliu, kuris nukalė Saulę. Besilankydamas pas žmones, Kalėda laimindavo namus, linkėdavo gerovės, skalsos ir darnos būsimais metais, o savo žodžių galią sustiprindavo namų kampus apiberdamas javais. Kalėda ir jo palyda už aplankymą ir linkėjimus susilaukdavo iš šeimininkų padėkos ir dovanų – maisto ar kitų daiktų. Vaikams Kalėda duodavo riešutų, riestainių, žaisdavo su jais žaidimus. Lietuviškoje tradicijoje Kalėdų senis ir visa jo palyda daug dėmesio skyrė ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, jaunimui, linkėdami susirasti porą.
Antroji Kalėdų diena ir tarpušventis. Nuo antrosios Kalėdų dienos prasidėdavo kaimynų ir giminių lankymas, bendruomeninės vakaronės su triukšmingais šokiais, taip pat pagrindinės kalėdotojų vaikštynės. Tai būdinga visam tarpušvenčio (dar vadinamo tarpukalėdžiu, vaišėmis) laikotarpiui, kurio pabaiga – sausio 6-oji. Per tarpušventį buvo draudžiami įvairūs darbai (verpti, lopyti, malti, nerti), o vakarais būdavo rengiami šventvakariai (Dzūkijoje juos vadindavo kalėduškomis).
Į šį laikotarpį įsiterpia Naujieji metai sausio 1 dieną, jų išvakarės seniau vadintos Mažosiomis Kūčiomis arba Riebiosiomis Kūčiomis. Tuomet visa šeima susirinkdavo prie stalo (ant jo dėdavo šiupinį ir kitus kalėdinius valgius), išsakydavo vieni kitiems palinkėjimus, burdavo ateitį. Tai buvo tinkama proga apsilankyti kalėdotojams, o kai kuriose vietovėse pasirodydavo persirengėliai, vaizduojantys Senuosius metus ir Naujuosius metus, tarp kurių vykdavo dvikova ir visada nugalėdavo Naujieji metai (jaunuolis).
Tarpušventis – dalis viso mėsiedo laikotarpio, kuris baigdavosi Užgavėnėmis. Visas mėsiedas pasižymėjo panašiomis linksmybėmis kaip per tarpušventį, tik mažesniu intensyvumu: jaunimo šokiai ir žaidimai vykdavo per šventvakarius, daugiausia savaitgaliais. Aukštaitijoje per visą mėsiedą savaitgaliais kaimus lankydavo persirengėliai, todėl tas laikas vadintas čigonų jomarku. Be to, mėsiedas buvo svarbiausias piršlybų ir vestuvių laikotarpis visame metų rate.
Norintys ne tik klausytis dainų, bet ir jas dainuoti, gali naudotis Tarybos parengtu Advento ir Kalėdų dainų rinkinėliu, kuriame – ir melodijos, ir žodžiai.
