Eglutės puošimo Kalėdoms paprotys Lietuvoje atsirado tik XIX a. viduryje. Daugumoje šaltinių tvirtinama, kad pirmieji eglutę ėmė puošti vokiečiai XVI a. viduryje (nors kitais duomenimis estai pirmąją eglę papuošė dar 1440 m., o latviai – 1510 m.), vėliau šis paprotys išplito kitose Europos šalyse, o Rusijoje pasirodė XIX a. pirmojoje pusėje. Kalėdų eglutę Lietuvoje pirmasis paminėjo Antanas Baranauskas, 1853 m. matęs ją Vainute (Šilutės r.). Kalėdinės eglutės puošimo paprotys į Didžiają Lietuvą greičiausiai atėjo iš Rusijos, išplisdamas per dvarus, bažnyčias ir rusiškas mokyklas, o Mažajai Lietuvai gana ilgai toks paprotys liko svetimas. Tarpukariu Kalėdų eglutės puošimas paplito visoje Lietuvoje – iš mokyklų šis paprotys atkeliavo į miestiečių namus, o vėliau prigijo ir kaime. Eglutes visų pirma imta puošti šiaudiniais dirbiniais (šiaudinukais), karpytais spalvotais popierėliais, obuoliukais, saldainias, figūriniais sausainiais (būdingos figūros – paukščiukai, arkliukai, lėlės, voveraitės, avinukai, ožiukai, mėnuliai, žvaigždės, gėlytės), vatos gniužulėliais ir galiausiai pirktiniais eglučių papuošalais.
Kūčių dienos eiga. Tą dieną drausta dirbti kai kuriuos darbus, ypač tuos, kuriems būdingi sukamieji veiksmai – vyti virves, verpti, malti, siūti, kulti, skaldyti malkas. Tikėta, kad per Kūčias geriau nepradėti naujų darbų, nieko negalima skolinti ir skolintis, neverta leistis į ilgas keliones. Iki pat šventinės vakarienės visą dieną žmonės pasninkaudavo, nevalgydami mėsos ir pieno produktų. Kūčių diena skiriama ruošai, o tylos ir susikaupimo kupinas vakaras – apeiginiam šeimos susibūrimui prie vaišių stalo. Stengtasi šią dieną pradėti anksti: ne tik dėl tikėjimo, jog tą rytą ilgas miegas gali prišaukti įvairias nesėkmes, bet ir dėl to, kad reikėjo daug ką nuveikti – pasigaminti šventinius patiekalus, išvalyti namus, nusiprausti pirtyje, atlikti kitus veiksmus, lemiančius gerą ateitį.
Siekdami pritraukti sėkmę ir gerą derlių, žmonės apeidavo laukus, sode papurtydavo obelis, o vėliau jas aprišdavo šiaudų grįžtėmis, atlikdavo kitus maginius veiksmus. Etnografas Juozas Kudirka atkreipė dėmesį, kad dauguma šių veiksmų pasižymėjo judėjimu ratu: „Tris kartus bėgama apie trobą, šulinį, kaminą, tris kartus apsisukus beriamos šiukšlės. Po kartą apeinamas sodas, laukai. Ratuojant nešami siekiamą konkretų tikslą įprasminantys daiktai, čia tampantys simboliais – kisielius, kiti valgiai, kalėdaitis, grūdai, javų pėdas, akėčios, barškalas. Kaip matyti iš sakomų grįžus linkėjimų, taip daro tikintis, kad sveiki ir laimingai gyvens, viens kitą gerbs, kad Dievas laimins ir saugos laukus, karvės bus pieningos, neišlėks bičių spiečiai, gyvuliai bus sveiki ir neis iš namų, derės javai, sodai, daržai, bus skalsa, neapvogs. Matyt, trigubai spirale ratuojant buvo siekiama ne tik padaryti apsaugines zonas apie ratuojamus dalykus, bet ir imituoti saulės sukimąsi, užtikrinti jos šviesą“ (J. Kudirka, Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos, 1993).
Stalo parengimas ir šventinė vakarienė. Visų pirma ant stalo (kai kur ir po juo) paskleidžiama šieno, stalas uždengiamas balta linine staltiese. Paprotys per Kūčias dėti šieno po staltiese ir po stalu siejamas su tikėjimu, kad ant šieno ilsisi mirusiųjų vėlės, o pagal krikščionišką aiškinimą – šienas primena ėdžiose gulėjusį kūdikį Kristų. Stalo viduryje padedami kūčia ir kalėdaičiai – pašventintos plotkelės, kurių tikintieji atsineša iš bažnyčios. Šalia dedama duona, o aplink – kiti valgiai. Senovės lietuviai ant Kūčių stalo dėdavo 9 patiekalus, vėliau pradėta ruošti 12 patiekalų (kad kiekvienam mėnesiui būtų po valgį – tuomet bus sotūs metai; krikščionybėje šis skaičius siejamas su 12 Dievo apaštalų), o vėliausiai – 13 patiekalų (kaip per Paskutinę vakarienę). Visus patiekalus sudėjus ant stalo, pastatomos ir uždegamos vaškinės žvakės.
Tradiciniai Kūčių valgiai yra negyvulinės kilmės. Seniausias patiekalas – kūčia, taip pat kūčiukai (dar vadinami šližikais, parpeliais, prėskučiais, kleckučiais), kurie valgomi su aguonų pienu. Aukštaitijoje vakarienei tiekdavo virtų kviečių, kuriuos užpildavo medumi arba paraugintų daigintų ruginių miltų salde. Ant stalo dedama obuolių, riešutų. Ruošiami įvairūs grybų, silkių ir kitų žuvų (dažniausiai lydekos) patiekalai, kai kur verdami barščiai su grybais. Labai senas ir būtinas Kūčių patiekalas – avižinis kisielius. Kiti tradiciniai Kūčių gėrimai – tirštas spanguolių kisielius, džiovintų vaisių kompotas. Žemaičiai visus Kūčių valgius skanindavo paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis, neišsiversdavo ir be cibulynės (rūgščios sriubos su silke). Sūduvoje ant stalo patiekdavo virtų žirnių ir pupų, o dzūkai kepdavo grikinius papločius.
Kūčių valgyti sėdama užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Prie stalo paliekama vieta tais metais mirusiems šeimos nariams, jiems padedamos tuščios lėkštės. Taip buvo elgiamasi ir su į karą išėjusiais ar emigravusiais gyvais artimaisiais. Kūčių vakarienės kai kurios šeimos pakviečia ir vienišus ar neturtingus kaimynus arba jiems nuneša Kūčių valgių. Vargšų kvietimas turi senas tradicijas, nes tikėta: „Kuriuose namuose elgeta valgo Kūčias, tie namai tais metais bus laimingi“.
Daug kur Lietuvoje (Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Sūduvoje) prieš Kūčių vakarienę gyvavo ypatinga apeiga: šeimininkas, nešdamas Kūčių valgius (kartais tik duoną, kalėdaičius), tris kartus apeidavo namus, kiekvienąkart pasibeldęs prisistatydavo esąs ponas Dievas ar šventa dvasia, o įėjęs į vidų visus sveikindavęs ir vaišindavęs neštais valgiais. Taip daryta, kad Dievas palaimintų namus ir apsaugotų nuo visokių blogybių, kad visur būtų skalsa (derėtų javai, sodai, daržai, gerai augtų gyvuliai ir pan.).
Per Kūčių vakarienę sakomos maldos, linkėjimai, dalinamasi kalėdaičiu ir kūčia – pirmas jos šaukštas atidedamas protėvių vėlėms, paskui kūčia dalijasi šeima pradedant nuo senelių ir baigiant vaikais. Po to valgomi kiti patiekalai. Po Kūčių vakarienės stalo nevalia nudengti, vaišės paliekamos vėlėms.
Būrimai ir žaidimai. Dauguma burtų susiję su meilės reikalais, noru sužinoti, kaip seksis vedybinis gyvenimas, kokia bus sveikata, kokie bus metai derliui, gyvuliams. Vis dar išlikęs paprotys po Kūčių vakarienės traukti šiaudą iš po staltiesės: pagal šiaudo ilgį spėjama gyvenimo trukmė, ateinančių metų sėkmė, vedybinė laimė. Taip pat spėjama ateitis pilant karštą vašką į vandenį ir stebint susidariusias figūras, skaičiuojant paimtus į saują kūčiukus arba riešutus, apglėbtos tvoros stipinų ar parsineštų glėbelyje malkų skaičių (jei porinis – gyvens poroje), taip pat mėtant batus durų link (jei krito priekiu į duris – ištekės ar iškeliaus), klausantis šunų lojimo (iš tos pusės atvyks piršliai) ir kt. Buvo žaidžiami žaidimai su riešutais ar kūčiukais bandant atspėti jų skaičių („Lyg lygu“, „Saka maka“ ir kt.).
Svarbūs ir Kūčių nakties pranašiški sapnai, todėl merginos po pagalve pasidėdavo veidrodį, šukas ar ant popierėlių surašytus vaikinų vardus, kad sužinotų būsimą jaunikį. Naktis po Kūčių stebuklinga: tikėta, kad vidurnaktį šulinių vanduo virsta vynu, o visi gyvuliai pradeda kalbėti. Viso to išgirsti, pamatyti niekam nevalia, esą gyvenimas gali pasibaigti. Būtent todėl šeimininkai stengdavosi gyvulėlius nakčiai gerai pašerti, pagirdyti, pakloti sausą paklotą, o šulinius tai nakčiai uždengti.
