Kai kuriuose šaltiniuose apie lietuviškas kalendorines šventes rašoma, kad viduržiemis buvo švenčiamas tuomet, kai po Naujųjų metų pasirodydavo jaunas mėnulis, tačiau ilgainiui Pusiaužiemio data nusistovėjo – sausio 25-oji. Tai savotiškas perėjimo iš žiemos į pavasarį lūžio taškas, gamtos atbudimo pradžia (diena tuomet pailgėja 1 valanda palyginti su saulėgrįža). Šią dieną nuo senų laikų buvo pranašaujama, kokia bus kita žiemos pusė, ar pavasaris bus ankstyvas. Tuo tikslu reikia stebėti barsuką miške, ar jis išlenda iš savo urvo ir kaip elgiasi: jei išlenda saulėtą dieną ir pamatęs savo šešėlį išsigąsta, eina atgal į guolį, apsiverčia ant kito šono ir užmiega – pavasaris bus vėlyvas; jei oras apniukęs, barsukas išlenda iš urvo ir pripėduoja – tuomet kita žiemos pusė bus šiltesnė, o pavasaris ankstyvas.

Liaudiškoje lietuvių tradicijoje ši diena dar vadinta Kirmėlių diena, nes tikėta, kad tą dieną trumpam iš žiemos miego pabunda gyvatės ir žalčiai. Per pusiaužiemį žmonės žadindavo gyvybę: papurtydavo sode obelis, kad būtų derlingesnės, pastuksendavo į avilius žadindami bites.