Į gavėnios laikotarpį įsiterpia su parskrendančiais paukščiais susietos dienos, nors kai kurios gali pasitaikyti ir po Velykų.

Vieversio diena (Šv. Motiejus) – vasario 24-oji.  Vieversys dar vadinamas cyruliu, jis pirmasis pasirodo laukuose. Tą dieną suaugusieji vaikus ragindavo dukart apibėgti apie trobą, paskui iki galulaukės ir vėl namo, kad visus metus būtų greiti kaip vyturiai. Merginos sniegu triskart gerai nusiprausdavo, kad išlaikytų veido skaistumą net per vasaros kaitrą. Vieversio dieną būta draudimų: tuomet vengta sijoti miltus (kad pasėlių vasarą neužpultų amarai), merginoms šukuoti plaukus (kad vištos vasarą neiškapstytų darželių). Iki šios dienos reikėdavo spėti suverpti visas vilnas.

Kovų (kovarnių, špokų) diena (Šv. Kazimieras) – kovo 4-oji. Tuo laiku į Lietuvą parskrenda kovarniai, vis labiau ryškėja pavasario požymiai. Tą dieną ūkininkai nors trumpam praverdavo tvartų duris, norėdami pradžiuginti galvijus saule ir pirmais pavasario garsais. Daugelyje vietovių rengiami atlaidai Šv. Kazimiero garbei, po pamaldų vyksta mugės. Vilniaus krašte nuo XVII a. pradžios istoriškai susiformavo Kaziuko mugė, pasižyminti triukšmingomis kostiuminėmis eisenomis ir kitomis tradicijomis, tarp kurių bene ryškiausia – prekyba savitomis šiam kraštui būdingomis puošniomis verbomis, kurias žmonės įsigydavo, kad galėtų pasididžiuoti savo verba Verbų sekmadienį. Visoje Lietuvoje buvo mada iš mugės vaikams ir kitiems namiškiams parnešti „muginukais“ vadinamų lauktuvių, o jauni vyrai savo merginoms pirkdavo „širdelę“ – širdies pavidalo meduolį arba pyragaitį.

Keturiasdešimties paukščių diena – kovo 10-oji. Sakoma, kad tuomet jau yra parskridę 40 paukščių rūšių. Rytų Lietuvoje gyvavo paprotys tą dieną šeimynai iškepti 40 bandelių, kad būtų geras javų derlius. Žemaičiai vengdavo tądien važiuoti toli nuo namų, kad netektų visus metus pyktis su kaimynais, o gal ir saviškiais.

Pempės diena (Šv. Juozapas) – kovo 19-oji. Merginos tą dieną šluodavo kiemus, tvarkydavo ir purendavo darželius, o kai kur net pasėdavo gėles, daržoves. Nors dar tebesitęsdavo gavėnia, tądien buvo galima tuoktis, tačiau be jokių muzikantų ir triukšmingų linksmybių. Sakyta, kad iki Pempinių reikia merginoms spėti prisiverpti, prisiausti. Po Pempinių prasideda pasirengimas pavasario darbams laukuose.

Gandrinės (Blovieščiai) – kovo 25-oji. Gandras (dar vadinamas starkumi, gužučiu, busilu, bacionu) – lietuviams šventas paukštis, atnešantis laimę ir gerovę namams. Svarbu, kaip gandras pirmą kartą pamatomas: jei skrendantis – visus metus seksis greitai nudirbti darbus, bus sveikatos ir turto, mergina gali tikėtis vedybų; jei tupintis – seksis vangiau, mergina liks tėvų namuose. Piemenys, pirmą kartą pamatę gandrą, virsdavo kūlio per galvą, kad būtų greitesni ir gyvuliai geriau ganytųsi. Gandrinės yra labiausiai su pavasario lygiadieniu susijusi šventė. Tą dieną šeimininkės stengdavosi atsikelti kuo anksčiau (kad darbymečiu nepristigtų sveikatos), kepdavo gandro vaišes – bandeles iš įvairių rūšių javų (vadinamas kaukorais, prėskieniais, šeškučiais, kratiniais), kanapinius pyragėlius, krekenomis įdarytus šaltanosius, o tomis vaišėmis dalydavosi su kaimynais, kad būtų daigūs javai. XIX a. gyvavo paprotys lankyti vieni kitus savo eisena pamėgdžiojant gandrą – toks lankymas vadintas „sterkavimu“. Tą dieną ūkininkai apžiūrėdavo javų sėklą, pažarstydami rankomis ir žadindami joje gyvybės jėgą, o šeimininkės pakilnodavo kopūstų galvas. Stengdavos šią dieną nieko neskolinti iš namų (kad nesirgtų gyvuliai), neliesti kiaušinių (kad paukščiai išsiristų sveiki). Sakydavo, kad per Gandrines meškos jau išsirita iš savo guolio, miške galima pamatyti gyvates, ritinėjančias savo aukso karūną. Pailgėjus dienos trukmei, žmonės nuo Gandrinių jau pradėdavo valgyti pavakarius.

Buvo tikima, kad gandras parskrisdamas ant uodegos parneša kielę, kuri išspardo ledus. Laukiant pavasario, kovo pabaigoje kai kur merginos šokdavo šokį „Kielytė“ (Žemaitijoje jį vadino „Ledspira“), pamėgdžiodamos kielės judesius.

Šią šventę dar vadino Bičių diena, nes saulei pakaitinus avilius bitės pakildavo paskraidyti. Tą dieną bitininkai į medžius keldavo spietines, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų.

Gegutės diena – ji švenčiama dažniausiai pirmąją gegužės savaitę. Tą dieną jaunimas šokdavo apeiginį šokį „Gegužė“, kurio metu gegute vadinama mergina užrištomis akimis išsirinkdavo tris vaikinus, pasikeisdavo su jais dovanomis, paskui visu metus juos vadindavo broleliais, o šie ją – sesele.

Su pavasarį parskrendančiais paukščiais yra susiję jų pamėgdžiojimai:

• Vieversys: „Aš vyrs, aš vyrs!“
• Pempė: „Klyvis, klyvis, kas mane padyvys? Kiaušinėlius dėsiu, vaikelius perėsiu!“
• Gegutė: „Ku kū, neturiu vaikų!“
• Varnėnas: „Šiu-gint, šiu-gint, šiu-gint!“
• Gandras: „Ka ka ka ka, Kalendra, kelk akėčias!“