Rudens pabaigos bei artėjančios žiemos laukimo metas pažymimas Šv. Martyno diena, kuri švenčiama lapkričio 11 dieną. XVI–XVII a. Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, Šv. Martyno diena buvo galutinis įvairių mokesčių mokėjimo terminas, tą dieną buvo atsiskaitoma su samdiniais, taip pat ir su viso kaimo samdiniais – kalviu ir skerdžiumi (jiems atsilygindavo bendrai supildami grūdų ir sudėdami kitų produktų). Piemenims tai reiškė ganiavos pabaigą, nes nuo Šv. Martyno gyvuliai sugenami į tvartus.

Lapkričio 12 dieną buvo švenčiama ir Ožio diena, laikyta žiemos šauktuvėmis. Ožio dieną piemenėliai linksmindavosi ir burdavo, norėdami greičiau sulaukti sniego. Kad greičiau pasnigtų, piemenys išsirinkdavo gražiausią ir balčiausią ožką ar ožį, jį papuošdavo (kai kur net uždėdavo karūną), pavaišindavo kopūstais ir morkomis, o paskui tris kartus ožį apvesdavo pasauliui aplink beržą. Apeigos metu piemenys taukšėdavo šermukšnio ar kadagio lazdomis, dainuodavo linksmas daineles, šokdavo, užsilipę ant aukštesnės vietos (apversto kubilo, kelmo) sakydavo prakalbas.

Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Žemaitijoje per Šv. Martyną valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo, koks bus žiemą oras. Kai kur ir merginos per šią šventę užsiimdavo būrimais: išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo, kad naktį susapnuotų jaunikį.