Šventimo laikas. Senuosiuose XV–XVI a. šaltiniuose rašoma, kad protėvių vėlėms pagerbti skirtos apeigos būdavo atliekamos spalio mėnesį ir trukdavo kelias dienas, o lietuvių papročius ir archajiškus tikėjimus tyrinėjęs Jonas Basanavičius tvirtino, kad mirusiųjų pagerbimo apeigos tęsdavosi daug ilgiau – nuo Šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki Šv. Martyno (lapkričio 11 d.). Kiti šaltiniai nurodo, kad mirusiųjų minėjimo šventės laikas buvo spalio pabaiga – lapkričio pradžia arba vien lapkričio pradžia.
Į šį protėvių pagerbimo laiką patenka krikščionių Bažnyčios įvesta šventė lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų diena, tačiau jos paskirtis kita – pagerbti visus šventuosius, kurie neturi savo atskiros dienos liturginiame kalendoriuje.
Senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad pagerbiant mirusiuosius būdavo ne tik einama į kapus, bet ir keliamos vaišės. Pavyzdžiui, Jonas Dlugošas XV a. rašė, kad kapinėse žmonės rinkdavosi iš visos apylinkės ir puotaudavo kelias dienas, aukodami dievams (ypač Perkūnui), kad šie sustiprintų mirusiųjų vėles. Aleksandro Gvaninio teigimu, XVI a. žemaičiai prie Kuršo ribos eidavo lankyti artimųjų kapus su pienu, midumi ir kitomis vaišėmis, ten šoko, pūtė vamzdžius ir mušė būgnus.
Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų vaišių (duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu) buvo paplitęs įvairiose pasaulio tautose, o Europoje labiausiai žinomas iš slavų, graikų, rumunų ir kitų kaimyninių tautų papročių.
Bažnyčia tokius papročius ėmė drausti, tačiau vėlių vaišinimo papročiai Lietuvoje išliko iki XIX a., o kai kur net ilgiau – pasitaikydavo, kad kapai būdavo pabarstomi grūdais, paliekama duonos ir vandens (vėliau jį pakeitė degtinė). Lietuvoje ilgai gyvavo tradicija Vėlinių išvakarėse pjauti aviną, jo mėsą aukoti bažnyčiai, dalinti elgetoms, panaudoti ruošiant Vėlinių nakties vakarienę. Anot Motiejaus Valančiaus, žemaičiai mirusiesiems iš vakaro dėjo dubenis šiupinio ir raugtienės. Kitais duomenimis, Žemaitijoje, Kurše ir Mažojoje Lietuvoje po kapų lankymo ir bažnyčios vaišės vykdavo karčemose, kiekvieno valgio ir gėrimo buvo nupilama vėlėms po stalu. Ilgiausiai gyvavo paprotys rengti vaišes mirusiųjų garbei namuose – jo pėdsakai pastebimi ir šiandien, kai po apsilankymo kapuose giminės susirenka bendrų vaišių.
Buvo tikima, kad vėlės lankosi tiek namuose, tiek bažnyčioje, todėl žmonės jų laukdami pasiruošdavo: kad vėlės sušiltų, kurdavo pirtį, kad lengviau patektų į namus, atidarydavo langus ir duris, kad nesusižeistų – paslėpdavo aštrius daiktus, taip pat nepildavo laukan šiukšlių. Pirmiausia kviesdavo vėles nusiprausti pirtyje, o po pirties – į vaišes: nukraudavo valgiais stalus, palikdavo juos nakčiai, o galiausiai dalį valgių nunešdavo į kapus. Taigi Vėlinės turi nemažai prasminių sąsajų su Kūčiomis, per kurias taip pat prieš vakarienę daug kur kuriama pirtis, prie bendro vaišių stalo kviečiamos vėlės, stengiamasi vėlių nesužeisti, joms atveriami langai ir durys, paliekama maisto, šelpiami tarpininkais su anapusiniu pasauliu laikomi elgetos prašant pasimelsti už mirusiuosius.
Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal senus papročius išliko Dzūkijoje (Dainavoje). Pradedant valgyti būdavo aukojami pirmieji kiekvieno patiekalo kąsniai ar sriubos šaukštai. Pagerbdami mirusiuosius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo, ant jo būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles. Prieš pradėdami valgyti, žvakę apnešdavo aplink stalą arba perduodavo iš rankų rankas. Apeigos pirkioje prie stalo būdavo ilgos ir turiningos. Vakarienei baigiantis, vėlėms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“
Kai kur vaišėms virdavo košę, paaukoto gaidžio sriubą. Ypatinga reikšmė buvo teikiama „dziedų“ duonai, kurią dzūkai skirdavo protėviams ir kepdavo su apeigomis, o vėliau išdalindavo elgetoms. Duonelė protėviams buvo kepama ir kitur Lietuvoje. Gervėčių krašto (dabar – Baltarusija) lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo nedidelių bandelių, o avies mentelę aukojo bažnyčioje. Tikėta, kad elgetos turi ypatingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Už gautas aukas elgetos tylomis ir balsu kalbėdavo maldas.
Tiek seniau, tiek ir dabar pagrindinis mirusiųjų pagerbimo simbolis yra ugnis. Anksčiau tikėta, kad vėlės šąla, tad kūrendami ugnį gyvieji padėdavo išėjusiems į Anapilį sušilti. Kaimyninėje Baltarusijoje dar ir dabar išlikęs paprotys yra vadinamas „šildyti mirusįjį“ arba „šildyti mirusiajam kojas“. Anksčiau būdavo deginamos ne tiek žvakės, kiek tiesiog užkuriama ugnis, sukraunant kapinėse vieną didelį laužą (jame degino senus kryžius, sausas medžių šakas ir kt.). Senovinį kapinių laužo deginimo paprotį dar ir dabar galima pamatyti Varėnos rajono kaimuose (Margionyse, Mardasave, Musteikoje).
Per Vėlines prisimenami užmiršti kapai. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų kapų pagerbimas. Lietuviai tikėjo, kad Vėlinių vakarą galima aptikti seniai pamirštus ir nežinomus kapus, nes tą naktį žybsi mažytės švieselės tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas žmogus. Pastaraisiais metais po truputį vėl atgimsta paprotys per Vėlines uždegti žvakutes ant protėvių kapų – pilkapių ir kitų senkapių, taip pat ant apleistų kapelių.
Seniau lankant kapus, kaip ir per laidotuves, būdavo raudama (ypač Dzūkijoje (Dainavoje). Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio prasidėjus etnokultūriniam sąjūdžiui Lietuvoje, susiformavo nauja tradicija per Vėlinių apeigas lankant pilkapius ir kitus kapus dainuoti našlaičių dainas ir kitas liaudies dainas apie mirusius.
Norintys ne tik klausytis dainų, bet ir jas dainuoti, gali naudotis Tarybos parengtu Vėlinių (Ilgių) folkloro ir postfolkloro grojaraščiu, kuriame – ir melodijos, ir žodžiai.
