Prieš konferenciją Gulbių kaime (Bilionių sen., Šilalės r.), N. Vėliaus ir L. R. Ivinskio istoriniame etnokultūriniame pažinimo kelyje buvo atidengtas atminimo ženklas (paminklas) Simonui Daukantui (autoriai – tautodailininkai Alvydas Pocius ir Darius Vilius). Iš Vilniaus atvykę S. Daukanto gimnazijos mokiniai ir kiti konferencijos dalyviai aplankė Simono Daukanto memorialines vietas: jo gimtinę Kalvių kaime ir mamos kapą Lenkimuose (Skuodo r.)
Konferencijos pradžioje nuskambėjo Skuodo meno mokyklos moksleivės Emos Milašiūtės atliekamas kompozitorės Elenos Laumenskienės preliudas. Skuodo meras Petras Pušinskas palinkėjo renginio dalyviams turiningų pranešimų. Seimo narės Levutės Staniuvienės sveikinimą konferencijos dalyviams ir svečiams perskaitė Seimo narės padėjėja I. Petrošienė.
Prof. dr. Giedrius Subačius perskaitė pranešimą „Ką rašyba sako apie Daukantą?“ Profesorius knygą „Istorija žemaitiška“ pavadino Simono Daukanto didžiuoju gyvenimo veikalu. G. Subačius papasakojo, kaip pagal rankraščių rašmenis, jų įvairovę ir rašmenų derinius galima gana tiksliai datuoti tekstus. Išsamiai išnagrinėjęs Simono Daukanto rankraščius (jie parašyti dailyraščiu), profesorius „Istoriją žemaitišką“ datuoja 1834 m., nors iki šiol buvo laikoma, kad veikalas parašytas 1838-aisiais. Prof. dr. Giedrius Subačius trumpai pristatė savo naują knygą „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“.
Prof. dr. Deimantas Karvelis savo pranešime „Simonas Daukantas ir lietuviškos istoriografijos pradžia“ kalbėjo apie Simoną Daukantą kaip istoriką ir istoriografą. Profesorius apžvelgė kitų istorikų požiūrį į S. Daukantą kaip mokslininką. Labiausiai iš amžininkų jį vertino T. Narbutas. D. Karvelis padarė išvadą, kad S. Daukantą galime laikyti profesionaliu istoriku: S. Daukanto požiūris į istorinius šaltinius yra nepaprastai mokslinis.
Gražina Kadžytė perskaitė pranešimą „S. Daukanto „Dainės žemaičių“ ir kitos tautosakos rinkimo XIX a. aplinkybės“. Labai svarbu, kad S. Daukantas vienas iš pirmųjų tautosakos rinkėjų bandė apibrėžti tautosakos žanriškumą. Užrašinėdamas dainas, S. Daukantas daugiausia dėmesio skyrė tekstui.
Antrąją konferencijos sesiją pradėjo Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai teatralizuota lietuvių kalbos ir istorijos pamoka „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“. Visus sužavėjo profesionaliai parengtas vaidinimas, mokinių nuoširdumas ir puiki vaidyba. Tokios pamokos – puikus būdas ne tik įsisavinti žinias, susipažinti su mums svarbiomis asmenybėmis, bet ir pažvelgti į juos kitaip – kaip į jautrius ir nuoširdžius žmones.
Antroje konferencijos sesijoje trumpus pranešimus perskaitė Juozas Šorys („Mano ir mūsų Daukantas“), doc. Rūta Vildžiūnienė („Ko neteko be melodijų užrašytos dainos? S. Daukanto ir kitų tautosakos rinkėjų palikimo klausimu“), Skuodo garbės pilietis Juozas Vyšniauskas („S. Daukanto giminystės pynes narpliojant“), Algimantas Jucevičius („S. Daukanto keliai nuo Kalvių iki Vilniaus“), Virginijus Jocys („Etninės kultūros reliktai S. Daukanto veiklos palikime“).
Konferencijos metu vyko kilnojamoji paroda „Simonui Daukantui 225. Laikas ir asmenybė“. Renginio dalyviai ir svečiai galėjo susipažinti su S. Daukanto asmenybę ir jo veiklą pristatančiais leidiniais, tarp jų – naujausia prof. dr. Giedriaus Subačiaus knyga „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“, kitomis knygomis ir leidiniais.
Pirmininkavo Etninės kultūros globos tarybos narys V. Jocys, Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. R. Vildžiūnienė, Skuodo r. savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Strakšytė.
Konferencijos partneriai: Šilalės rajono savivaldybės Bilionių seniūnija, Šilalės kraštiečių draugija, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija, Lietuvos tautodailininkų sąjunga (Žemaitijos sk.), Skuodo meno mokykla ir kt.
