Pirmas posėdyje svarstytas klausimas – kupiškėnų tarmės puoselėjimo aktualijos. Mokytoja Vaida Kalamažnikienė akcentavo, kad pačių mažiausių kupiškėnų – vaikų darželių ir pradinių mokyklų lankytojų – etninio ugdymo kryptis yra gimtosios kupiškėnų tarmės mokymas. Kupiškio rajone kasmet rengiami „Tramtatulio“ konkursai, nors respublikinio konkurso atrankos būna tik kas antrus metus. Šiais konkursais siekiama palaikyti pasakojimų gimtąja tarme kryptį. Pranešėja akcentavo, kad šis nuoseklus darbas duoda gerus rezultatus – jau kelerius metus mažieji kupiškėnai yra regioninio turo ir respublikinio konkurso laureatai.
Šiuo klausimu Taryba nutarė skatinti ir kitas regiono savivaldybes kasmet rengti vietinius „Tramtatulio“ konkursus siekiant pratinti vaikų darželių ir pradinių mokyklų ugdytinius prie gimtosios tarmės viešo vartojimo. O Tarybos nutarimą palydėjo trijų mažųjų kupiškėnių tarmiški pasakojimai.
Antru klausimu svarstytos etnokultūrinio ugdymo problemos Kupiškio rajone remiantis Šepetos A. Adamkienės pagrindinės mokyklos pavyzdžiu. Mokytoja ekspertė Ramutė Kežienė akcentavo, kad etninę kultūrą pagrindinėje mokykloje galima ugdyti trim būdais: per etninės kultūros dalyko dėstymą, t. y. kaip atskirą pamoką; per etninės kultūros integravimą į kitus mokomuosius dalykus ir per neformalųjį švietimą. Etninė kultūra kaip atskiras dalykas buvo dėstoma tik Salamiesčio pagrindinėje mokykloje, kol joje dirbo Alma Pustovaitienė. Kitose rajono mokyklose, tarp jų ir Šepetos A. Adamkienės pagrindinėje mokykloje, etninė kultūra yra integruojama į kitus mokomuosius dalykus. Integravimas vyksta beveik visų dalykų pamokose. Plačiai etninis ugdymas plėtojamas per neformalųjį švietimą. Pranešėja pateikė pavyzdį, kad Šepetos pagrindinėje mokykloje veikia 2 folkloro ansambliai, švenčiamos kalendorinės šventės (Advento vakarojimai, Užgavėnės, vaikų Velykėlės, Sekminės). Kalendorinės šventės mokykloje švenčiamos edukacinių pamokų principu – per konkrečius mokymus. Mokykloje vyksta vakaronės, kurių metu dalijamasi kulinarijos paveldo žiniomis, demonstruojamas tautinis kostiumas, vyksta varžytuvės, konkursai, festivaliai. Ypač moksleivių mėgiama kraštotyros ekspedicijų ir žygių forma, jų metu vaikai geriau pažįsta savo kraštą ir jo žmones. Etniniam ugdymui per neformalųjį švietimą labai padeda mokyklos teatro mokytoja. Teatralizuotų renginių metu puoselėjama tarmė, tautinis kostiumas, mokiniai dalyvauja respublikiniuose konkursuose ir pelno aukštus įvertinimus. Pranešėja akcentavo: „Norint sudominti vaikus, mokytojui labai svarbu gilus etninės kultūros išmanymas, iniciatyvumas, aktyvumas, naujos idėjos, kūrybiškumas, bendradarbiavimas, tikėjimas ir asmeninis pavyzdys“. Deja, tokių specialistų trūksta ne tik Kupiškio rajono mokyklose, bet ir visoje Lietuvoje. „Gerai, kad mes rajone turime Kultūros centro Etninės kultūros skyrių, kuriame dirba būtent šias kompetencijas turinti Alma Pustovaitienė. Į ją visada kreipiamės konsultacijų, – teigė R. Kižienė. – Kita aktuali problema – etnokultūrinės aplinkos klasėje ir mokykloje sukūrimas. Puošiamės ir specialiai užsakytais, ir mokinių padarytais darbais. Ypač patraukli etninė aplinka sukurta technologijų kabinete, mokyklos fojė. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad etninė kultūra šiandieninėje mokykloje turėtų modernėti, būtina rasti naujų interaktyvių ir moksleiviams patrauklių formų. Mūsų mokyklos mokiniai kuria filmus apie etninę kultūrą mokykloje ir savame krašte. 2017 m. sukurtas filmas „Mas kožnas turim savi Lietuvų“ respublikiniame konkurse laimėjo 1-ąją vietą. Taigi oficialios etninės kultūros ugdymo sistemos Kupiškio rajone kaip ir nėra, bet etninio ugdymo kryptis daugelyje mokyklų, tokių kaip Salamiesčio, Šepetos ir kt., akivaizdžiai ryški“.
R. Kežienė. Etnokultūrinio ugdymo problemos mokykloje (pranešimo pristatymas) ►
Po pranešimo posėdžio dalyviai žiūrėjo moksleivių sukurtą filmuką. D. Urbanavičienė pristatė Seime vyksiančią konferenciją, skirtą etnokultūriniam ugdymui. Ji akcentavo, kad konferencijoje bus aptariama privalomo etnokultūrinio ugdymo pradinėse klasėse idėja, ilgųjų (nuo 1 iki 12 klasės) gimnazijų su sustiprintu etnokultūriniu ugdymu kūrimo galimybės, etninės kultūros olimpiados, kurios rezultatai būtų vertinami ir pripažinti baigiamųjų egzaminų metu, įsteigimo klausimas.
Nutarta: 1. Skatinti regiono kaimiškųjų rajonų pagrindines mokyklas stiprinti ir rinktis etninio ugdymo kryptį. 2. Skatinti mokytojus ieškoti modernių etninės kultūros perteikimo formų šiuolaikinėje mokykloje.
Trečias posėdyje svarstytas klausimas – Kupiškio kultūros centro veikla, kurios metu puoselėjama etninė kultūra: renginiai, šventės, festivaliai, kolektyvai, pavieniai atlikėjai. Kalbėjo Kupiškio kultūros centro direktorė Jolita Janušonienė. Jos teigimu, Etninės kultūros reikšmė krašto žmogui yra didžiulė. Etninė kultūra pamažu naikinama mūsų pačių rankomis. Kupiškėnai nuo seno garsėja liaudies teatro tradicijomis. Iš šio krašto kilęs pirmojo lietuviško vaidinimo organizatorius kunigas Katelė (XIX a. pab.), išraiškingosios kupiškėnų vestuvės XX a. pr. režisuotos pačių kaimo žmonių, vėliau P. Zulono bei ansamblio „Kupkėmis“ vadovės A. Pustovaitienės. „Ši tradicija mums labai svarbi, ją tęsiame, puoselėjame, – kalbėjo J. Janušonienė. – Ji – kupiškėnų identiteto išraiška, ji įrašyta į Nematerialaus paveldo sąrašą. Etninė kultūra puikiai dera su šiuolaikiniu gyvenimu, nes ji apima visas gyvenimo sferas, tarp jų ir modernias. Tradicija gyva, kai yra perkuriama, atnaujinama“. Pranešėja išsakė nuomonę, kad tradicijas tęsti reikia jas modernizuojant, t. y. pritaikant naujam laikui ir erdvei.
J. Janušonienė. Kupiškio rajono kultūrinės veiklos apžvalga, etninės kultūros reikšmė šiuolaikinei krašto kultūrai ►
Šiuo klausimu nutarta: 1. Atrasti savo kraštui būdingą etnotradiciją, ją saugoti ir skleisti – įrašyti į Lietuvos nematerialaus paveldo sąrašą. 2. Skleisti gerąją patirtį, kaip organizuojant etninę veiklą kultūros centruose derinti senąsias tradicijas ir ieškoti naujų tradicijos interpretacijų.
Ketvirtas posėdyje svarstytas klausimas – kupiškėnų dvasinio paveldo saugojimas ir sklaida. Kalbėjo Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vadovė A. Pustovaitienė. Pranešėja akcentavo formas, kuriomis saugomas krašto dvasinis etnokultūros paveldas. Pasak jos, pirmiausia Kupiškis asocijuojamas su senąja sėlių genčiai būdinga sutartinių tradicija, kurią XX a. pr. atgaivino seserys Glemžaitės ir jų motina, sovietiniais metais – Lina Tatorytė, šiuo metu – ansamblis „Kupkėmis“ ir Jaunimo romuva. Instrumentinės sutartinės, užrašytos Sabaliausko, Paliulio, dabar gaivinamos Salamiesčio pagrindinės mokyklos ansamblio „Vijūnytė“. Intensyviai vyko sutartinių edukaciniai mokymai, kurie nutrūko nebegavus finansavimo. Iš tų edukacijų gimė festivalis „Sutarjėla“, kuris po 13 metų vėl grįžta į Kupiškį. „Išleidom CD „Kupiškėnų sutartinės“. Labai gera gruzinų patirtis dėl beišnykstančio daugiabalsio dainavimo, – pasakojo A. Pustovaitienė. – Šio dainavimo specialiai buvo pradėta mokyti mokyklose nuo mažumės, šiandien šia tradicija gruzinai gali didžiuotis visame pasaulyje. Ir mums tai galėtų būti pavyzdys, kaip prikelti sutartinių tradiciją“. Pasak pranešėjos, Kupiškio kraštas garsus ir savo dainavimo tradicija. Pirmieji krašto dainas pastebėjo ir užrašė R. Niemis, A. Vireliūnas, seserys Glemžaitės. Kupiškis turi ir savo dainų karalienę Žekienę, iš kurios užrašyta per 600 dainų. Iš to gimė Kupiškio krašto dainų rinkinys „Ir atskrido sakalėlis“. Rajone daug folkloro ansamblių, kurie šias dainas populiarina. Ypatinga krašto tradicija – kupiškėnų vestuvės, kurių ištakos – Glemžų šeimoje 1923 m., Povilo Zulono atgaivintos 1966 m., o ansamblio „Kupkėmis“ – 1999 m. Yra sumanymas įkurti kupiškėnų vestuvių taką, o siekiamybė – šią tradiciją įrašyti į UNESCO sąrašą. „Užgavėnių tradicija mūsų krašte nebuvo stipri, tad vietoj jų sugalvojom miestelėnų robaksus, – kalbėjo A. Pustovaitienė. – Vaikams skirtos Vaikų Velykėlės ir Sekminės. Nauja šventė – Aistuvos Rasa. Ją švenčiame ant naujai atrasto Žirgokalnio piliakalnio. Šventėje dalyvauja trys baltų tautos: lietuviai, latviai ir prūsai. Taip pat nauja šventė vaikams „Kupolyta“, skirta pradinių klasių mokiniams, joje akcentuojama kupiškėnų tarmė. Jau 10 metų tradiciškai švenčiame Baltų vienybės dieną, kurią rengiame kartu su muziejumi. Labai daug edukacijų skiriame jaunimui mitologinių vietų pažinimo, suradimo, tvarkymo ir aktualizavimo tema. Nemažai švenčių švenčiame būtent mitologinėse vietose: ant piliakalnių, alkakalnių. Parengėme leidinį „Kupiškio krašto mitologinės vietos“, kurį pristatysime birželio 16 d. Rengiame ekspedicijas, vienos iš jų metu atradome užmirštas Alkų salas. Visą šią veiklą kuruoja savivaldybėje įkurta Kupiškio etninės kultūros plėtros taryba“.
A. Pustovaitienė. Kupiškėnai – savito dvasinio paveldo puoselėtojai ir skeidėjai ►
Nutarta: 1. Skatinti krašto etninę kultūrą pristatyti ir skleisti per leidinius. 2. Skatinti daugiau etninių švenčių rengti ne salėse, o mitologinėse vietose: ant piliakalnių, alkakalnių. 3. Rekomenduoti savitą lietuvių tradiciją – sutartines, įrašytas į UNESCO sąrašą – privalomai pradėti mokyti giedoti mokyklose per muzikos pamokas.
Penktas posėdyje svarstytas klausimas – jaunimo įtraukimo į etnokultūrinę veiklą galimybės. Kalbėjo Kupiškio kultūros centro etninės kultūros skyriaus folkloristė D. Palionienė. Ji akcentavo, kad jaunimą pritraukti sunku, o dar sunkiau atėjusius išlaikyti. „Reikia ieškoti labai patrauklių formų, – teigė pranešėja. – Viena iš jų – Jaunimo Romuva, susibūrusi 2016 m. Tai folkloro ir paveldosaugos kolektyvas. Jame yra sutartinių giedotojų grupė, kuri atrinkta į šimtmečio Dainų šventę. Be sutartinių giedojimo, rengiame šventę „Visa Lietuva šoka“, Vaikų Velykėles. Tačiau jaunimui labiausiai patinka ekspedicijos, išvykos į gamtą, talkos ant piliakalnių ir alkakalnių, dalyvavimas archeologiniuose kasinėjimuose. Jaunimui reikia veiklos, o ne kalbėjimo. Per konkrečią veiklą jie įtraukiami į krašto istorijos ir kultūros pažinimą, ugdomi būti savo krašto patriotais“.
D. Palionienė. Jaunimo Ramuva (pranešimo pristatymas) ►
Nutarta skatinti jaunimą į etnokultūrinę veiklą įsitraukti per krašto istorijos, mitologijos, folkloro pažinimą.
Aptarta Kupiškio etnografijos muziejaus etnokultūrinė veikla ir leidybiniai projektai. Kalbėjo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė ir leidybinių projektų organizatorė A. Merkytė. „Nors Kupiškio muziejaus istorija sena, bet tik 1996 m. jis tapo savivaldybės muziejumi ir neseniai buvo renovuotas, – pasakojo pranešėjos. – Muziejaus prioritetas – krašto etninė kultūra. Turime tik 13 darbuotojų, tad kiekvienas dirba keliais frontais. Ypač daug dėmesio skiriame eksponatams įsigyti ir restauruoti. Tam kasmet skiriame 10 tūkst. eurų. Labai daug rašome projektų. 2017 m. per projektus gavome 44 tūkst. eurų. Daug rašome leidybinių projektų: jau išleista Kupiškio krašto enciklopedija, knygos, skirtos etnoarchitektūrai, kryždirbystei, tautiniam kostiumui ir kt. Problema – išlaikyti filialus rajone, pritraukti į juos lankytojų. Čia finansavimo nepakanka“.
Šiuo klausimu nutarta skatinti muziejus rengti daugiau leidybinių projektų, skirtų krašto etninės kultūros sklaidai.
Aukštaitijos regioninės tarybos pirmininkė Z. Mackevičienė pateikė informaciją apie artimiausius renginius. EKGT vyr. specialistė Aukštaitijai V. Vasiliauskaitė pristatė naujus regioninės tarybos narius, deleguotus Joniškio ir Pakruojo rajono savivaldybių, pasveikino Reginą Čičiurkienę pradėjus dirbti EKGT Rytų Aukštaitijos kuratore. Susitarta dėl bendro visų regioninių tarybų posėdžio Raudondvaryje, Kauno r.
Po posėdžio Aukštaitijos tarybos nariai dalyvavo ekskursijoje į Kupiškio piliakalnį, etnografinio vaidinimo „Trėjos kupiškėnų vesėlios“ peržiūroje, aplankė Adomynės dvarą, kur susipažino su folkloro ansambliu „Jara“, bendruomenės veikla ir ragavo kulinarinio paveldo sertifikatą turinčių patiekalų. Į Adomynę išlydėti regioninės tarybos narių atvyko Kupiškio rajono meras D. Bardauskas.
EKGT informacija
