2019 m. kovo 20 d. Seimo Europos informacijos biure įvyko Seimo Kultūros komiteto ir Etninės kultūros globos tarybos surengta konferencija „Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimai“, kurioje autoriai pristatė EKGT užsakymu 2018 m. atliktus tyrimus. Konferenciją pradėjo ir sveikinimo žodį tarė Kultūros Komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Pirmininkavo EKGT pirmininkė Dalia Urbanavičienė, pirmininkės pavaduotojas Jonas Rudzinskas, Kultūros Komiteto nariai Stasys Tumėnas ir Robertas Šarknickas. Buvo perskaityti 9 pranešimai, parengti pagal Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos programos 2018 metais atliktus tyrimus. Renginio pabaigoje vyko diskusijos, buvo priimtos rezoliucijos.

Konferencijos metu vyko tiesioginė transliacija internetu. Renginio vaizdo įrašą galima pasižiūrėti čia >>>

Konferencijos metu buvo pristatyti 9 tyrimai iš 10, atliktų 2018 metais.

Doc. dr. Rimantas Astrauskas perskaitė pranešimą „Nematerialaus kultūros paveldo apsauga: tarptautinių ir nacionalinių juridinių dokumentų taikymo Lietuvoje ir kitose šalyse patirtis“>>>

Dr. Alma Ragauskaitė pristatė tyrimą „Regioninės veiklos raiška XX a. pradžioje“>>>

Pranešėja pateikė išvadas:

• Regioninė savimonė yra kompleksiškas reiškinys, neatsiejamas nuo laikmečio kultūrinio ir istorinio konteksto, nes skirtingais laikmečiais yra išryškinami ir aktualizuojami skirtingi regionus identifikuojantys kriterijai ar jų grupė. Pagal tai galima išskirti Lietuvoje vyravusios regioninės savimonės raidos dėsningumus: gentinei santvarkai būdinga etninė savimonė XIII a. pakeičiama teritorine savimone. Prasidėjusius Reformacijos judėjimui Lietuvoje, aktualizuojama konfesinė savimonė, o XIX a. itin svarbi tampa etnokultūrinė savimonė, kurią maždaug nuo XX a. vidurio papildo individualioji tapatybė arba savanoriškas savo tapatybės nusprendimas.
• XX a. pr. Lietuvoje buvo penkti regioninės savimonės regionai: Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Dzūkijos ir Suvalkijos. Pastarasis to meto gyventojų savimonėje nebuvo įsitvirtinęs ir daug dažniau išskiriamas į Zanavykijos ir Kapsijos regionus.
• XX a. pr. etnokultūriniai regionai Lietuvoje turėjo aiškų teritorinį ir etnokultūrinį statusą. Regiono vardu buvo teikiami vieši laiškai, atsišaukimai, protestai, telegramos, reikalaujama, organizuojama ir diskutuojama to meto periodikoje. Pagal tai buvo išryškintos kiekvieno savimonės regiono ribos, vidiniai centrai ir žmonių būdas. XX a. pr. etnokultūriniai regionai buvo tarsi nereglamentuotas funkcinis teritorinis vienetas, kurio pagrindu buvo vykdoma regioninė veikla ir žadinamas gyventojų regioninis tapatumas. 
• Regioninės savimonės raiškos kaita atskleidžia etnokultūrinio regiono sampratos pasikeitimą, funkcinės regiono reikšmės mažėjimą, bet kartu atskleidžiamas galimus regioninės savimonės puoselėjimo būdus bei gali būti pritaikomas tolimesniuose etnokultūrinių regionų tyrimo etapuose: pildant galimus regioninės etnokultūros tyrimo aspektus, atnaujinant etnokultūrinių tyrimų duomenis, detalizuojant regionų struktūrines dalis bei išskirtą etnokultūrinių regionų teritorinę sąrangą taikant šalies valdymo ir kraštotvarkos srityse.

Dr. Dovilė Kulakauskienė ir dr. Andželika Bylaitė-Žakaitienė perskaitė pranešimą pagal savo atliktą tyrimą „Etninės kultūros sklaidos Lietuvos regioninėje (vietinėse) televizijoje vertinimas: regioninių televizijų asociacijos atvejo analizė“>>>

Autorių išvados:

• Nors regioninis (vietinis) transliuotojas Lietuvoje nuolat susiduria su nemažomis finansinėmis problemomis, šiuo metu Regioninių televizijų asociacijos iniciatyvų padėtis gana stabili.
• Asociacijai priklausančios Trakų regioninės televizijos „Aidas“ direktoriaus iniciatyva inicijuojamas regioninės transliacijos atnaujinimas Vidurio Lietuvoje (Kėdainiuose, Panevėžyje, Ukmergėje) bei Utenoje ir Švenčionyse.
• Nepaisant Regioninių televizijų asociacijos administracijos palankumo etninei kultūrai, pastebėta, kad regioninėse TV etninės kultūros sklaidai akivaizdžiai skiriama per mažai dėmesio, o laidų kokybė pasižymi provincialumu.

Tyrimo autorės rekomenduoja:

• Valstybiniu ir savivaldybių mastu remti Trakų regioninės televizijos „Aidas“ direktoriaus iniciatyvą – regioninės transliacijos atnaujinimą Vidurio Lietuvoje, Utenoje Švenčionyse ir sekant jo pavyzdžiu atnaujinti Nidos TV, kuri apimtų visą Neringos miesto teritoriją.
• Plėsti regioninės (vietinės) televizijos laidų, skirtų etninei kultūrai, tematikos ir tyrimų lauką ieškant originalesnių idėjų ir pateikimo formų.
• Skirti didesnį finansavimą regioninių (vietinių) TV etnolaidų projektams, įvertinant adekvačius laidų gamybos ir transliacijos kaštus. Šiuo tikslu įtraukti daugiau privačių ir visuomeninių rėmėjų, mecenatų.

Doc. dr. Dalia Senvaitytė pristatė savo kartu su doc. dr. Laimute Anglickiene atliktą tyrimą „Etnologijos studijos ir etninės kultūros specialistų rengimas Lietuvoje Europos Sąjungos šalių kontekste“>>>

Autorės pateikė išvadas ir rekomendacijas:

• Etnologijos disciplina itin tarpdisciplininė. ES universitetuose su etnologija susijusios studijų programos priklauso skirtingoms katedroms, institutams, fakultetams, kurių pavadinimuose minimos ne tik etnologijos, bet ir istorijos, kultūros studijų, (kultūrinės/socialinės) antropologijos, archeologijos ir kt. krypčių disciplinos.
• Lietuvoje etnologijos bakalauro ir magistro laipsnį suteikiančių programų šiuo metu nebėra. 2016 m. pakeitus Studijų klasifikatorių, Etnologijos kryptis iš šio klasifikatoriaus išbraukta. Susijusios studijų kryptys Lietuvoje padengiamos tam tikromis mokslo kryptimis (studijų ir mokslo klasifikatoriai šiuo metu nesutampa!!!): etnologijos mokslas susietas su N14 „Kultūros studijų“ ir N06 „Regiono studijų“ kryptimis. 
• III pakopos studijoms galioja 2011 m. patvirtintas mokslo krypčių klasifikatorius, kuriame Etnologijos mokslas (07H) yra lygiavertis kitoms humanitarinių mokslų srities kryptims, todėl ši kryptis yra išlikusi. Lietuvoje iki 2011 m. buvo viena etnologijos krypties doktorantūra. 2011 m. siekiant visų mokslo krypčių konkurencingumo, teisė vykdyti doktorantūros studijas buvo suteikta dviem klasteriams (VDU su LII ir KU bei VU su LLTI ir LMTA).
• Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, etnologijos studijos patiria daug problemų, kaip ir kiti humanitariniai mokslai. Europoje jau kelis dešimtmečius svarstoma, kaip etnologijos mokslo ir studijų krypčiai geriau adaptuotis prie kintančio pasaulio iššūkių, ką šis mokslas gali duoti kiekvienos šalies visuomenei ir žmonijai bendrai, kuo jo svarba ir reikšmė yra išskirtinė kitų humanitarinių ir socialinių mokslų kontekste.
• Pastebėtina, kad praktiškai visose nagrinėtose Europos Sąjungos šalyse XX–XXI a. disciplinos pavadinimas (tautotyra, etnologija, etnografija, kultūrinė ar socialinė antropologija ir kt.) ir jos turinys keitėsi. Nepaisant to, kai kuriose šalyse dar yra išlikusios būtent su šalies (regiono) kultūra susijusios studijos, tokias programas turi nemažai ES šalių universitetų (ypač Vokietijoje).
• Išnykus šioms studijoms Lietuvoje dėl: a) įvairių pastarąjį dešimtmetį vykdomų švietimo reformų ir b) naujajame Studijų klasifikatoriuje atsisakius šios krypties programų, kilo pavojus Lietuvoje nebeturėti etnologų bei etninės kultūros specialistų rengimo tąsos bei apskritai prarasti etnologijos mokslo (mokslinių tyrimų) tradicijas, pradėtas kurti tarpukariu, suradusias vietą sovietų valdžios griežtos ideologijos rėmuose, intensyviai ir sėkmingai vystytas po nepriklausomybės paskelbimo. 2016 m. buvo sugriauta racionali etnologijos studijų sistema, apimanti nuoseklias bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų pakopas. Todėl siūlome peržiūrėti Studijų klasifikatorių, į jį sugražinant Etnologijos studijų kryptį.
• 2015 m. jau buvo parengtas Etnologijos ir folkloristikos studijų krypties aprašas, kuris aiškiai apibrėžė tokių studijų organizavimo aukštosiose mokyklose tvarką. Taigi teisiniai dokumentai, padėsiantys Lietuvoje tiek universitetams, tiek ir kolegijoms vėl iš naujo sukurti I ir II pakopos studijų programas, jau yra parengti ir patvirtinti seniau. Vadovaujantis šiuo studijų krypties aprašu ateityje reikėtų sukurti etnologijos krypties I ir II pakopos studijų programas ir vėl atgaivinti etnologų rengimą aukštosiose mokyklose.
• Siūlome visoms lituanistikos I ir II pakopos studijų programoms, kaip turinčioms ypatingą svarbą mūsų valstybės ir tautos kultūros, istorijos, kalbos išsaugojimui ir puoselėjimui, tarp jų ir etnologijos studijoms, skirti tikslinį valstybės finansavimą.
• Lietuva yra vienintelė išsamių, nuosekliai dėstomų lituanistinių I ir II pakopos studijų vieta. Lituanistikos studijos pasaulyje, nors ir yra organizuojamos kituose kraštuose, tačiau niekur nėra nuoseklios ir apimančios gilias etninės kultūros, lietuvių kalbos, literatūros ar istorijos studijas, jos yra tik pažintinio pobūdžio, integruojamos į kitas programas (slavistikos, polonistikos, baltistikos, Baltijos regiono ir pan.), dažniausiai užsienyje yra organizuojami tik lietuvių kalbos, kaip užsienio kalbos, kursai.
• Etnologijos studijos yra itin svarbios Lietuvos valstybės istorinei, kultūrinei, politinei, socialinei raidai, jos piliečių mentaliteto ir pilietiškumo ugdymui, padeda formuoti kritinį mąstymą, kūrybingai ir kritiškai reflektuoti valstybės ir tautos istoriją, aktualizuoti istorinę ir kultūrinę atmintį. Todėl siūlome etnologijos disciplinas įtraukti į bendrųjų universiteto dalykų / modulių sąrašus ir į kitų studijų programų laisvai pasirenkamų studijų dalykų / modulių sąrašus.
•  Jos turėtų būti atnaujinamos orientuojantis į Europos etnologijos tarpdisciplininius ir lyginamuosius tyrimus, pasitelkiant platesnį europinį ir pasaulinį kontekstą. Turėdami platesnį etninės kultūros suvokimą, aukštųjų mokyklų absolventai taptų sąmoningais ir kūrybingais Lietuvos kultūros puoselėtojais ir kūrėjais, gebančiais didžiuotis savo krašto istorija ir tradicijomis.

Doc. dr. Gaila Kirdienė pristatė pranešimą „Etnologijos krypties ir susijusių mokslo šakų projektų konkursinio finansavimo būklė 2013–2017 m.“

Rūta Čėsnienė pristatė kartu su Asta Valiukevičiene padarytą tyrimą „Etninės kultūros temos ugdymo programose“>>>

Pranešėja pateikė išvadas ir rekomendacijas:

• Išnagrinėtos bendrosios programos menkai atspindi  viešai deklaruojamą nuostatą (vienas iš švietimo tikslų yra perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus) etninę kultūrą integruoti į mokomuosius dalykus. Etninės kultūros integravimo ir aktualizavimo, etninės kultūros nuostatų ir idėjų sklaidos požiūriu programos vertintinos tik iš dalies patenkinamai.
• Ypač daug neapibrėžtumo menų ir technologijų bendrosiose programose.
• Daugiausia su etnine kultūra susijusių temų visų tirtų ugdomųjų dalykų programose siūloma nagrinėti 5–6 klasės, 7–8 klasėse siūlomų temų mažėja, mažiausiai etninės kultūros temų – 9–10 klasėse.
• Daugiausia temų, skirtų etninei kultūrai, yra 2016 metais atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrojoje programoje, kurioje visuose klasių koncentruose yra nurodyta etninei kultūrai skirtų temų: 5–6 klasių koncentre yra 3 (12 aspektų),  7–8 klasių  2 (12 aspektų), 9–10 klasių 6 temos su potemėmis (30 aspektų). Programoje išsamiai pateikiama etninės kultūros tematika. Nagrinėjamos per pamokas ir rekomenduojamos literatūros sąrašas parinktas tikslingai ir tinkamai.
• Etninės kultūros integralumu pasižymi ir  atnaujintos Dorinio ugdymo bendrosios programos  etikos modulis Etiketas ir kultūrų įvairovė. Modulio programoje siūlant kalbėti apie etiketą ir kultūrų įvairovę nuolat akcentuojamos sąsajos su lietuvių etnine kultūra, siūloma remtis lietuvių tradicijomis ir papročiais. Šis modulis labiausiai atitinka atlikto tyrimo nagrinėjimo aspektą.

Raimondas Garsonas pranešime „Utenos krašto Peterburgo armonikininkai, armonikų meistrai ir jų pagamintos armonikos“>>> akcentavo muzikavimo tradicijų perdavimo iš kartos į kartą svarbą. Jis pasidžiaugė, kad Šiaurės rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika 2019 m. įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Dr. Rasos Bertašiūtės tyrimą „Tradicinė dailidystė Lietuvoje“>>> autorės prašymu perskaitė Jonas Rudzinskas.

Buvo pateiktos išvados ir pasiūlymai:

• Pagal atliktą tyrimą galima išskirti dvi tradicinių amatininkų, dailidžių rengimo ir kompetencijų tobulinimo sistemos kūrimo ir įgyvendinimo kryptis: a) tradicinių amatininkų rengimą integruoti į formalųjį švietimą profesinio rengimo ir profesinių studijų lygmenyse; b) išplėtoti neformalų tradicinių amatininkų mokymą aprėpiant profesinių ir papildomųjų kompetencijų tobulinimą, ypač veiksminga būtų integruoti tradicinės dailidystės amato mokymą neformalią švietimo sistemą pameistrystės forma (kuri dabar negalima).
• Suderinti ir susieti kompetencijų vertinimo bei kvalifikacijų sertifikavimo sistemas / tvarkas specialistų, dirbančių statybos ir paveldo tvarkybos sektoriuje.

Dr. Jonas Mardosa pristatė savo tyrimą „Raižių totorių etnokultūrinis palikimas“>>> Autorius papasakojo, kokios priežastys jį paskatino imtis šio tyrimo. J. Mardosa apgailestavo, kad greičiausiai jau nepavyks išsaugoti nykstančios Raižių totorių bendruomenės, bet pažadėjo užfiksuoti ir atlikti visus dar įmanomus mokslinius tyrimus.

Konferencijos pabaigoje įvyko diskusijos ir buvo priimta rezoliucija. Rezoliucija išsiųsta Seimo Švietimo ir mokslo komitetui, Seimo Kultūros komitetui, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijai.