2018 m. gruodžio 11 d. Telšiuose įvyko seminaras „Etnologijos mokslo, etnokultūrinio ugdymo ir specialistų rengimo aktualijos: naujausių tyrimų duomenys“, kuriame pristatyta dalis tyrimų, atliktų 2018 m. pagal Etninės kultūros globos tarybos vykdomą Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų 2016–2022 metų programą.

Etninės kultūros temos ugdymo programose

Pristatytas Etninės kultūros ugdytojų sąjungos narių Rūtos Čėsnienės ir Astos Valiukevičienės atlikas tyrimas, kuriuo išsiaiškinta, kiek dabartinėse bendrosiose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose yra etninės kultūros turinio, kiek jos užtikrina etnokultūrinio ugdymo efektyvumą. Buvo tiriamos etikos, tikybos, istorijos, pilietinio ugdymo, lietuvių kalbos ir literatūros, muzikos, dailės, technologijų bendrosios programos vertinant etnokultūrinio ugdymo ir etninės kultūros integravimo požiūriu.

Padaryta išvada, kad minėtos programos etninės kultūros integravimo ir aktualizavimo, etninės kultūros nuostatų ir idėjų sklaidos požiūriu vertintinos tik iš dalies patenkinamai. Programose aptariamos įvairios integravimo galimybės, siūloma remtis pasirenkamosiomis prevencinėmis programomis, tačiau nė vienoje iš šių dalykų programų nesiūloma remtis etninės kultūros pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrosiomis programomis. Iš esmės programos mokytojo neįpareigoja dėstyti etninės kultūros. Daugiausia su etnine kultūra susijusių temų visų tirtų ugdomųjų dalykų programose siūloma nagrinėti 5–6 klasėse; 7–8 klasėse siūlomų temų mažėja, mažiausiai etninės kultūros temų 9–10 klasėse, o 11–12 klasėse jų beveik nebelieka.

Išanalizavus istorijos ir pilietinio ugdymo bendrąsias programas, daroma išvada, kad nepaisant to, kad istorija ir pilietinis ugdymas laikomi ypač integraliais dalykais, tačiau tiesiogiai su etnine kultūra integruoti nesiūloma, sąvoka etninė kultūra Programoje nė karto nepaminėta ir etninės kultūros temos joje neišskirtos, nebent jas su istorija ir pilietiškumu galima susieti netiesiogiai.

Meninio ugdymo pamokose mokyti etninės kultūros turėtų būti daug erdvės, tačiau etnokultūrinių temų pasiūla nedidelė. Muzikos programoje šiek tiek dėmesio skirta sutartinėms, regioniniams dainavimo skirtumams, tradiciniams instrumentams. Dailės programoje kalbama apie tautodailę kaip apie vizualiojo meno rūšį, tačiau labiau į tautodailę nesigilinama.

Technologijų pagrindinio ugdymo programoje iš viso nėra temų, skirtų etninei kultūrai: nors 7–8 klasėse keliama nuostata puoselėti Lietuvos paveldo perimamumą, tačiau viskas paliekama mokytojo valioje.

Dorinio ugdymo programa susideda iš dviejų dalių: tikybos ir etikos. Tikybos programose vienintelė aiški etninės kultūros integravimui tinkama tema numatyta 5–6 klasėse (tautos Krikštas), o kitose klasėse etninei kultūrai integruoti „patogių“ temų nėra. Etikos pamokose yra daugiau progų pakalbėti apie lietuvių etninę kultūrą, tačiau temos aptakios, todėl viskas priklauso tik nuo mokytojo. Pagrindinio ugdymo bendrojoje etikos programoje etninės kultūros integravimo galimybių yra, bet konkrečios etninės kultūros temos nurodytos tik 5–6 klasių koncentre, o 7–8 bei 9–10 klasėse tokių temų nėra. Geresnė padėtis viduriniame ugdyme, nes atnaujintos dorinio ugdymo bendrosios programos etikos modulis Etiketas ir kultūrų įvairovė yra labai susijęs su etnine kultūra: čia etiketas ir kultūrų įvairovė nuolat siejami su lietuvių etnine kultūra, siūloma remtis lietuvių tradicijomis ir papročiais.

Daugiausia temų, skirtų etninei kultūrai dėstyti, yra atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje, kurioje etninei kultūrai nagrinėti skirtos temos nurodytos visuose klasių koncentruose, išsamiai pateikiama etninės kultūros tematika, rekomenduojamos ir nagrinėjamos per pamokas literatūros sąrašas parinktas tikslingai ir tinkamai.

Apibendrinant tyrimą pastebėta tendencija, kad vyresnėse klasėse vis mažiau lieka etnokultūrinio ugdymo: 5–6 klasėse etninės kultūros turinio yra daugiausia, 7–8 klasėse jau mažėja, dar mažiau lieka 9–10, o mažiausia etninės kultūros turinio yra 11–12 klasėse.

Dažniausiai enokultūrinis ugdymas paliekamas mokytojo nuožiūrai ir priklauso nuo jo gerų norų. Iš esmės programos mokytojo neįpareigoja dėstyti etninės kultūros, tik kelios konkrečios etnokultūrinės temos yra tarsi privalomos. Tačiau viešai deklaruojama, kad etninės kultūros integravimas yra privalomas. Todėl būtų pravartu atnaujinti bendrojo ir viduriniojo ugdymo programas, siekiant įtraukti daugiau etninės kultūros turinio.

Etnologijos studijos ir etninės kultūros specialistų rengimas Lietuvoje Europos Sąjungos šalių kontekste

Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros docentė Dalia Senvaitytė pristatė kartu su doc. dr. Laimute Anglickiene atliktą tyrimą „Etnologijos studijos ir etninės kultūros specialistų rengimas Lietuvoje Europos Sąjungos šalių kontekste“.

Pranešime aptarta etnologijos disciplinos ir etnologijos studijų istorija Lietuvoje bei dabartinė šių studijų situacija. Konstatuota, kad Lietuvoje nebeliko nė vienos institucijos, kurioje būtų įgyvendinama etnologijos studijų programa, rengianti visapusiškai etninę kultūrą išmanančius specialistus (įgaunančius bakalauro ir / ar magistro laipsnį).

Daug dėmesio pranešime buvo skiriama atitinkamoms studijų programoms kitose Europos Sąjungos šalyse apibūdinti. Atkreiptas dėmesys į tai, kad Europos Sąjungos šalyse etnologija ir susijusios disciplinos traktuojamos neidentiškai, programos atsinaujina, kinta. Disciplinos sampratos įvairuoja priklausomai nuo šalies bei nuo vienos ar kitos institucijos tradicijos ar siekiamų inovacijų. Kalbant apie Europoje paplitusias europietiškos etnologijos ir kultūrinės antropologijos sąsajas ir perskyras pastebėta, kad kultūrinės antropologijos studijos labiau paplitusios buvusiose kolonijinėse Europos šalyse, kuriose ilgą laiką tyrimai buvo orientuoti ne į Europos kultūrų tyrimus.

Pristatyto tyrimo duomenys rodo, kad su europietiška etnologijos tradicija susijusių studijų programų šiuo metu Europos Sąjungoje daugiausia pagal skaičių yra vokiškai kalbančiose šalyse – Vokietijoje ir Austrijoje. Nemažai institucijų, kuriose rengiami etnologijos specialistai, yra Rumunijoje, Lenkijoje, kiek mažiau – Nyderlanduose bei Italijoje. Mažesnėse gyventojų skaičiumi Europos Sąjungos šalyse nemažai etnologijos programas vykdančių institucijų turi Airija, Švedija, Bulgarija, Graikija, Kroatija, Slovakija, kitose jų šiek tiek mažiau.

Visai nėra etnologijos ar kultūros antropologijos studijų tik Prancūzijoje (nors pats etnologijos mokslas čia gana populiarus), Portugalijoje, taip pat Belgijoje, Latvijoje, Maltoje, Liuksemburge, Kipre. Taigi, Lietuva priklauso pastarųjų šalių grupei.

Tyrimo autorės pateikia dvi rekomendacija dėl lituanistikos, ir konkrečiai – dėl etnologijos, studijų Lietuvoje:

- Siūloma visoms lituanistikos I ir II pakopos studijų programoms, kaip turinčioms ypatingą svarbą mūsų valstybės ir tautos kultūros, istorijos, kalbos išsaugojimui ir puoselėjimui, tarp jų ir etnologijos studijoms, skirti tikslinį valstybės finansavimą. Lietuva yra vienintelė pilnų, nuosekliai dėstomų lituanistinių I ir II pakopos studijų vieta. Lituanistikos studijos pasaulyje, nors ir yra organizuojamos kituose kraštuose, tačiau niekur nėra nuoseklios ir apimančios gilias etninės kultūros, lietuvių kalbos, literatūros ar istorijos studijas, jos yra tik pažintinio pobūdžio, integruojamos į kitas programas (slavistikos, polonistikos, baltistikos, Baltijos regiono ir pan.), dažniausiai užsienyje yra organizuojami tik lietuvių kalbos, kaip užsienio kalbos, kursai.

- Etnologijos studijos yra itin svarbios Lietuvos valstybės istorinei, kultūrinei, politinei, socialinei raidai, jos piliečių mentaliteto ir pilietiškumo ugdymui, padeda formuoti kritinį mąstymą, kūrybingai ir kritiškai reflektuoti valstybės ir tautos istoriją, aktualizuoti istorinę ir kultūrinę atmintį. Todėl siūloma etnologijos disciplinas įtraukti į bendrųjų universiteto dalykų ir (ar) modulių sąrašus ir į kitų studijų programų laisvai pasirenkamų studijų dalykų ir (ar) modulių sąrašus. Jos turėtų būti atnaujinamos orientuojantis į Europos etnologijos tarpdisciplininius ir lyginamuosius tyrimus, pasitelkiant platesnį europinį ir pasaulinį kontekstą. Turėdami platesnį etninės kultūros suvokimą, aukštųjų mokyklų absolventai taptų sąmoningais ir kūrybingais Lietuvos kultūros puoselėtojais ir kūrėjais, gebančiais didžiuotis savo krašto istorija ir tradicijomis.

Etnologijos ir folkloristikos krypties mokslo projektų finansavimo būklė 2013–2017 m.

Doc. dr. Gaila Kirdienė pristatė tyrimą „Etnologijos ir folkloristikos krypties mokslo projektų finansavimo būklė 2013–2017 m.“. Tyrime atlikta LMT teikiamų duomenų apie penkiolikos įgyvendinamų nacionalinių ar tarptautinių programų ar tyrimų projektus analizė; naudojant kokybinio tyrimo metodą išanalizuota mokslininkų projektinė patirtis; atskleista 2013–2017 m. susidariusi įvairių etnologijos mokslo šakų projektų (ne) rėmimo būklė ir ją nulėmę veiksniai. Konstatuota, kad susidariusi etnologijos mokslo šakų projektų nerėmimo situacija ne užtikrina tinkamą etnologijos ir susijusių mokslo šakų plėtrą, o lemia regresyvias perspektyvas ar net kelia grėsmę etnologijos, kaip ir visos lituanistikos, išlikimui Lietuvoje.

Tokią išvadą G. Kirdienė daro remdamasi šiais tyrimo metu atskleistais faktais:

• Etnologijos, kaip ir visos lituanistikos, mokslo apibrėžimas ir samprata nepagrįstai tapo pernelyg platūs; tai lemia ne tik humanitarinių, bet ir socialinių ar net gamtos mokslo šakų projektų perpynimą ir konkurenciją.
• 2012 m. gegužės 15 d. patvirtinta „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ nepalanki etnologijos ir susijusių mokslo šakų ar net visos lituanistikos plėtrai. Ją sekę švietimo ir mokslo ministrų bei ir Seimo įsakymai (taip pat ir 2017 m. patvirtinta Humanitarinių mokslų srities mokslinės produkcijos vertinimo reglamento versija) nulėmė regresyvias etnologijos ir susijusių mokslo šakų ir studijų krypčių – net ir visos lituanistikos – plėtros Lietuvoje tendencijas.
• 2013–2017 m. visų aptartų LMT vykdytų konkursinių nacionalinių ar tarptautinių lituanistinių ar paveldo mokslo ir tyrimų programų paremti etnologijos ir susijusių mokslo šakų projektai sudarė vos nuo 6,77 iki 3,25 proc. visų šių programų remtų projektų su aiškia mažėjimo tendencija ir didesniu kaip dvigubu nuosmukiu 2016–2018 m. valstybinėje lituanistikos  programoje. Taip pat ir 2011–2018 (2019) m. LMT administruojamos Lietuvos ir kaimyninių valstybių užsienio mokslininkų (ir menininkų) grupių ar partnerystės, reikinių tyrimų bei tarptautinėse programose etnologijos ir susijusių mokslų padėtis yra absoliučiai kritiška: nebuvo paremtas nė vienas projektas. Humanitarinių mokslų projektų išvis paremta vos vienas kitas, kas neabejotinai rodo visos mokslo krypties nuvertinimą ar netgi eliminavimą.
• LMT vykdo mokslo politiką ir aiškiai diktuoja įvairias etnologijos mokslų plėtros sąlygas bei kryptis. Visų 2013–2017 m. LMT paremtų etnologijos ir susijusių mokslo šakų projektų tematika aiškiai apribota, nukreipta į kelias sritis su aiškiu šiuolaikiškumo ir religijos tyrimų dominavimu.
• Nei Lietuvos mokslo taryba (LMT), nei kuri nors kita valstybinė mokslą kuruojanti institucija Lietuvoje nesirūpina etnologijos ir kitų lituanistikos mokslų tolygia ir visaverte plėtros strategija bei politika. Trūksta strateginio požiūrio į etnologijos mokslinių tyrimų ir darbų svarbą bei perspektyvą. Fundamentiniai, tęstiniai etnologiniai tyrimai Lietuvoje neremiami, taip pat ir kitų tyrimų bei leidinių publikavimo nei nacionalinės, net tarptautinės LMT įgyvendinamos programos negali užtikrinti. Rengdami vartotojui nedraugiškas ir nepagrįstai didelės apimties ir išsamumo LMT projektų paraiškas mokslininkai išeikvoja per daug energijos ir laiko. Dėl šių priežasčių tyrimų ir leidybos mastai sumenkėjo, tyrimai tapo fragmentiški ir nenuoseklūs.
• Konkursinis kultūros ir mokslo finansavimo mechanizmas neužtikrina valstybės politikos krypčių įgyvendinimo ir iš prigimties negali to padaryti.
• Mokslininkai, kaip ir Lietuvos studijų ir mokslo institucijos, yra verčiami skirti ir taip neadekvačiai mažus savo išteklius teikimui vis naujų ataskaitų ir duomenų, kurių indėlis į Lietuvos mokslo raidą nėra kaip nors pagrindžiamas kaštų ir naudos analize.
• Vis sunkiau darosi įgyvendinti Mokslo ir švietimo įstatyme įtvirtintą lituanistikos prioritetą (-us), nes mokslininkai primygtinai kreipiami savo monografijas, studijas ar sintezės mokslo darbus publikuoti ne Lietuvoje, o pripažintose leidyklose užsienyje. Mokslininkų prestižas, pripažinimas ir darbų skaitomumas bei mokslinių tyrimų sklaida lietuvių kalba Lietuvoje nevertinami.

G. Kirdienės tyrime pateikiamos šios rekomendacijos:

• Sukurti šalies mokslo rėmimo ir plėtros strategijas, kurios garantuotų perspektyvas etnologijos ir susijusių mokslo šakų, kaip ir visos lituanistikos, tyrimams.
• Sudaryti sąlygas vykdyti Lietuvoje fundamentinius etnologinius tyrimus – sukurti lankstesnius tokių tyrimų vertinimo kriterijus, juos susieti su etnologinio įdirbio tęstinumo užtikrinimu bei jo sklaidos Lietuvoje reikšme, skirti tikslinį finansavimą mokslinėms institucijoms, taip pat ir aukštosiose mokyklose esantiems mokslo centrams, užtikrinant jų išlikimą ir perspektyvią veiklą.
• Plėtoti užsakomuosius [plg. reikminius] etnologinius ir susijusių sričių tyrimus atsižvelgiant į Lietuvos aktualijas.
• Nešvaistyti turimų menkų išteklių rengiant duomenis vertinimui bei užtikrinti tinkamą ekspertinį vertinimą, atitinkant ekspertų ir vertinamos mokslo krypties specifiką, žinias ir kompetencijas. Tobulinti LMT konkursinio finansavimo ir projektų atrankos ekspertinio vertinimo kriterijus nustatant, kad etnologijos ir susijusių mokslo šakų projektus turi ekspertuoti tik kompetentingi etnologijos krypties mokslininkai.
• Užtikrinti mokslinės minties ir žodžio laisvę, galimybę patiems mokslininkams rinktis tyrimų temas ir jų įgyvendinimo formas.
• Bendradarbiaujant su kalbininkais, lituanistikos plėtros prioritetus apibrėžti valstybės lygiu ir juos įgyvendinti atsisakant nepagrįstų ir perdėtų „tarptautiškumo“ reikalavimų, primygtinai verčiančių mokslininkus rašyti ir publikuoti savo darbus kitomis kalbomis ir juos skelbti Lietuvos visuomenei neprieinamuose leidiniuose užsienyje.

EKGT informacija