2018 m. rugsėjo 22 d. Žemaitijos etninės kultūros globos taryba surengė konferenciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kęstučio ir Birutės laikų kultūra“, kuri vyko Palangos gintaro muziejuje, Palangoje. Konferencija skirta Baltų vienybei paminėti.

Konferencijoje gilintasi į reikšmingas Baltijos pajūrio gyventojų bei Lietuvos valstybės istorijos  detales, analizuotos nūdienos etnokultūros puoselėjimo problemos.

Palangos gintaro muziejaus rinkinių saugotoja dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė skaitė pranešimą „Gintaras – baltų kultūrą jungianti grandis“. Ji atskleidė, kad pirmieji gintaro dirbiniai Lietuvos pajūryje datuojami dar IV tūkstantmečiu pr. Kr. Taigi gintaro apdirbimo tradicija čia egzistuoja jau šešis tūkstančius metų, o prekyba gintaru nuo seniausių laikų sieja baltus su visa Europa. Šiame pranešime taip pat siekta atskleisti gintaro apdirbimo tradicijos kaitą susidūrus pagoniškajai ir krikščioniškajai kultūroms.

Mokslo semantikas, rašytojas Silvestras Rimgaudas Sinkus (Kauno politechnikos institutas, Kaunas) pristatė pranešimą „Kęstučio ir Birutės laikų istoriniai aspektai“. Jame jis pasidalino savo samprotavimais apie vietovardžių, aptinkamų prie Viduržemio jūros ir Šiaurės Afrikoje, baltišką kilmę. Autorius iškėlė prielaidą, kad šie vietovardžiai gali būti 10 000 metų senumo.

Archeologas prof. habil. dr. Vladas Žulkus (Klaipėdos universitetas, Klaipėda) pranešime „Birutės ir Kęstučio Palanga“ pastebėjo, kad Birutė pirmą kartą paminėta XVI a. Lietuvos metraštyje (arba Bychovco kronikoje), parašytame gerokai vėliau nei gyveno kunigaikštis Kęstutis. Kunigaikščio Kęstučio amžininkai XIV a. metraščiuose ir dokumentuose žinių apie Birutę iš Palangos nepaliko. Remdamasis Palangoje vykdytais archeologiniais tyrimais, mokslininkas pristatė XIV a. Palangos gyventojų buitį ir gyvenimą. Jis iškėlė prielaidą, kad palangiškė Birutė galėjo būti ne žemaitė, o kuršė, ir ne vaidilutė, o aukšto statuso šeimos duktė.

Doc. dr. Eugenijus Paliokas (Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilnius) skaitė pranešimą „Palangos observatorijos amžininkė Vilniaus mieste“. Jis pristatė archeologų iškeltą prielaidą apie Vilniaus mieste egzistavusią ikikrikščioniškų laikų observatoriją. E. Paliokas užsiminė, kad Vilniaus pilių parko administracijoje ir Kultūros ministerijoje jau yra pritarta akademinės Vilniaus Gedimino technikos universiteto bendruomenės parengtam projektui, kuris, naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis, galėtų įamžinti ikikrikščioniškąją Vilniaus observatoriją, o kartu ir senąsias Vilniaus legendas.

Doc. Rūta Vildžiūnienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėda) pranešime „Lietuvių liausdies dainų melodijų variantiškumas“ pasidalino įžvalgomis apie senesnius ir naujesnius folklorinių dainų variantus, skirtingą įtaigą ir vertę. R. Vildžiūnienė pabrėžė, kad etnokultūrinis paveldas yra puiki medžiaga ne tik asmenybės dorovei ugdyti, bet ir įvairiapusiškai lavinti žmogaus meninį skonį, kūrybiškumą.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė pranešime „Tautinės kultūros reikšmė tapatybės su šalimi ugdyme“ palietė etnokultūrinio ugdymo klausimą. Pasak jos, ilgus metus žmonių tapatinimasis su savo šalimi, regionu ar vietove buvo reiškiamas per legendas, mitus ir kitas tautos kūrybos formas ir buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Šiuo metu jaunosios kartos tapatybės ugdymas yra tapęs švietimo sistemos priederme. D. Urbanavičienė pabrėžė, kad būtent etnokultūrinis ugdymas yra itin svarbus tautos išlikimui: be etnokultūrinio ugdymo, kuris sovietmečiu reiškėsi per kraštotyrinį judėjimą, vėliau virtusį etnokultūriniu sąjūdžiu, nebūtų įvykusi Dainuojanti revoliucija. D. Urbanavičienė atkreipė dėmesį į etnokultūrinio ugdymo stygių šiuolaikinėje švietimo sistemoje.

Konferencijoje dalyvavo Birutės kalno koplyčios vitražų autorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Liudvikas Pocius. Jis pasidalijo Birutės kalno koplyčios restauravimo ir vitražų sukūrimo istorijos detalėmis. Priminė, kad 1975 metais restauruojant šį bebaigiantį nugriūti kultūros paveldo objektą, buvo sumanyta paversti jį jungtuvių vieta – būtent todėl  vitražuose pavaizduota Kęstučio ir Birutės meilės istorija.

Ši mintis itin sudomino konferencijos dalyvius. Ekskursijos į Birutės kalno koplyčią metu išreikštas apgailestavimas, kad kultūros paveldo vertybe pripažinti L. Pociaus sukurti vitražai šiuo metu visuomenei yra neprieinami. Birutės kalno koplyčia paprastai būna užrakinta. Kitas dalykas – koplyčios centrinį kunigaikštienės Birutės vitražą uždengia 2003 metais pastatytas Šv. Marijos altorius, kurio savininkas yra privatus asmuo. Iškelta mintis, kad Birutės kalno koplyčios vitražus ir pačią koplyčią, priklausančią Palangos Tiškevičių dvaro parkui, reikėtų atverti visuomenei, sudaryti sąlygas joje rengti jungtuvių ceremoniją. Tokiu būdu reikšmingas palangiškių ir visų žemaičių tapatybės simbolis Birutės kalnas taptų dar didesniu traukos objektu ir būtų sustiprinta jo simbolinė reikšmė.

Konferencijos dalyvių priimta rezoliucija >>>

Konferencija užbaigta vakare Birutės kalno papėdėje užkuriant Baltų vienybės ugnį.

EKGT informacija