Daugiausia diskusijų posėdyje sukėlė svečio G. Skamaročiaus iškeltas klausimas dėl regioninės savivaldos. G. Skamaročius atkreipė dėmesį, kad tarp Lietuvos regionų ir didžiųjų miestų egzistuoja didžiuliai ekonominiai ir socialiniai skirtumai. Vilniaus ir Kalvarijos gyventojų atlyginimai skiriasi 2 kartus, nedarbo lygis Klaipėdoje ir Ignalinoje – 3,5 karto, tiesioginės užsienio investicijos Vilniuje ir Lazdijuose – daugiau nei 1060 kartų. Marijampolės apskrityje skurdo lygis siekia apie 36 procentus. Vaikų iki 14 metų amžiaus čia yra mažiausiai Lietuvoje ir jų skaičius nuolatos mažėja. Tokia situacija, G. Skamaročiaus nuomone, susiklosto, dėl regioninės savivaldos nebuvimo. Didžioji dalis pinigų nuteka į didžiuosius miestus, nes Lietuvoje neegzistuoja kitose Europos šalyse funkcionuojantys NUC2 ir NUC3 lygmens regionai.
G. Skamaročius pristatė visuomeninių organizacijų parengtą deklaraciją dėl Lietuvos kraštų antro lygmens savivaldos įteisinimo. Joje siūloma pradėti tiesiogiai renkamos antro lygmens savivaldos įteisinimo procesą; taip pat siūloma regionus formuoti etnografiniu ar tam artimu pagrindu, leidžiant regiono pakraščių gyventojams patiems apsispręsti, kuriam regionui jie nori priklausyti. Tai padėtų išsaugoti ir tam tikras kultūrines vertybes. Jis pakvietė EKGT pasirašyti rezoliuciją.
D. Urbanavičienė pritarė, kad Lietuvoje nėra deramos regioninės politikos ir kad šią problemą reikia kelti. Panaikinus apskričių administracijas, Lietuva buvo išmesta iš Europos regionų komiteto atimant teisę balsuoti. Lietuvoje vis didėja centralizacija, tuo tarpu Europoje kalbama apie tai, jog sprendimai turi būti priimami kuo arčiau žmonių. D. Urbanavičienės įsitikinimu, Lietuvoje svarbu bent jau pradėti diskusiją dėl regiono sampratos.
P. Kalnius išreiškė nuomonę, kad siūlymas kurti valdžios galias turinčius regioninius darinius etnografinių sričių ribose yra pavojingas. Viena vertus, toks siūlymas gimdo didelį regiono vietos bendruomenių susipriešinimą. Jis priminė, kad panašias idėjas svarstant 2004 metais kilo didelis nesutarimas tarp aukštaičių ir žemaičių. Kita vertus, tokios Lietuvos klaidos nekantriai laukia Maskva. P. Kalniaus teigimu, internete galima rasti Rusijos mokslininkų idėjų, kaip susigrąžinti Pabaltijį: tai galima padaryti skatinant etnografinį nacionalizmą. P. Kalniaus nuomone, kitokia negu dabar egzistuojanti regioninė politika galbūt ir yra būtina, tačiau ji turi būti daroma orientuojantis tik į socialines, ekonomines problemas, o ne pabrėžiant etnografinius regionus.
Nutarta: 1. Rezoliucijos dėl Lietuvos kraštų antrojo lygmens savivaldos pasirašymo klausimą aptarti su regioninėmis EKG tarybomis išplėstiniame EKGT posėdyje; 2. Sprendimą dėl rezoliucijos „Dėl Lietuvos kraštų antrojo lygmens savivaldos“ pasirašymo priimti po gilesnių diskusijų.
Kitas itin aktualus posėdyje aptartas klausimas – Mažosios Lietuvos herbo simbolika. Jau nuo 2014 metų Mažosios Lietuvos regioninė etninės kultūros globos taryba, o kartu ir Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui priklausančių savivaldybių merai bei bendruomenių atstovai siekia įteisinti regiono herbo projektą, kuriame pagrindiniu simboliu yra pasirinktas briedis. Šio simbolio pasirinkimas yra pagrįstas Klaipėdos universiteto mokslininkų parengta Mažosios Lietuvos heraldinių ženklų studija. Tačiau briedžio simbolio pasirinkimui nepritaria Lietuvos heraldikos komisija (LHK).
Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Vilmos Griškevičienės nuomone, etnografinio regiono herbo simbolį turėtų pasirinkti regiono bendruomenė, jungianti mokslininkus, menininkus, politikus, išeivius ir t. t. Ji pastebėjo, kad diskusijos su LHK užsitęsė per ilgai, Mažosios Lietuvos žmonės pyksta , kad ignoruojama jų nuomonė. Artimiausiu metu bus surengtas Mažosios Lietuvos savivaldybių atstovų susitikimas, kuriame bus svarstomas netgi kreipimosi į teismą kelias.
D. Urbanavičienė priminė, kad ir kitų Lietuvos etnografinių regionų heraldiniai ženklai nėra patvirtinti Prezidento. Posėdyje nutarta kreiptis į LHK prašant informacijos, ar yra sukurta etnografinių regionų heraldikos kūrimo tvarka. Jeigu paaiškės, kad tokia tvarka nėra sukurta, kreiptis į Prezidentą prašant sukurti minėtą tvarką ir akcentuoti, jog tvarkoje būtina nustatyti, kad kuriant regionų heraldinius ženklus būtina atsižvelgti į vietos žmonių nuomonę.
Dar vienas posėdyje analizuotas klausimas – Lietuvos kultūros tarybos (LKT) skirtas finansavimas etninės kultūros projektams 2020 m. ir siūlymai 2021-iesiems. D. Urbanavičienė atkreipė dėmesį į tai, kad LKT neskelbia 2021 metų projektų finansavimo gairių. Taip pat ji išreiškė nuomonę, kad LKT skirstant dėl koronaviruso pandemijos gautų papildomų 10 mln. Eur paskirstymo, etninės kultūros projektams skirta labai mažai – tik 2,6 proc. Nutarta: 1. Paprašyti LKT pateikti 2021 metų projektų finansavimo gaires; 2. Paprašyti LKT platesnių duomenų apie dėl koronaviruso pandemijos pateiktas ir finansuotas paraiškas.
Posėdyje taip pat aptartas Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos 2020–2024 m. veiksmų plano rengimo klausimas. Sudaryta leidinio „Etninė kultūra“ redkolegija.
Posėdžio protokolas >>>
EKGT informacija
.jpg)